Gruodis

„Jei laikas turėtų spalvą, jis būtų pilkas“, – rūkydamas cigaretę, įsmeigęs žvilgsnį į Venecijos vandenis, nusprendė Brodskis.
Dabar tas metas, kai laikas geriausiai matomas. Jis įgavęs kūną. Labiausiai panašus į katiną, tupintį ant palangės. Laiko pilkumo negali suardyti nei garsai, nei sniego švytėjimas. Laiko pilkumas suteikia ramumą. „Šiais laikais tik laidotuvėse žmonės gali pabūti ramybėje“, – sako mama Gogo. Kažin kažin. Ramybei reikia laiko. Čia jo maža.
Tačiau gruodyje laikas ištįsęs. Laikas šliaužia, o mes, panirę į jį, su juo. Atrodo, kad net upės lėčiau teka. Ir taip iki Naujųjų. Nubarščiusi suktinukės pelenus į „Kristaus kančios“ vazonėlį ir išpūtusi paskutinį dūmą pro „Skalvijos“ langą, nuslinkau penktąjį kartą žiūrėti „Balto kaspino“.

2010 m., gruodis

Lapkritis

Vieno Vilniaus kiemelio sandėliukuose už spynų gyvena gėlės: rožės, tulpės, kardeliai, gvazdikai, chrizantemos ir gerberos. Šios prieglaudos celės mažos, tačiau ne vienutės. Naktimis, ir karštyje, ir šaltyje, drėgmė ir pelėsis sumyšta su baimės aromatu. Įvairiaspalvės, grakščios, garbiniuotos tremtinių iš Olandijos galvos neturi kitokio kvapo. Jos gyvena laukimu. Ankstyvą rytą, kartais dar visiškoj tamsoj, o kartais jau pro lentų plyšius veriant saulės spinduliams, gėlės laukia, kada bus ištrauktos iš šių pridvisusių sandėliukų. Durims atsivėrus, pasirodo bebruožiai veidai. Ima barškėti iš celių traukiami vežimaičiai, meškos judesiais dedamos plastmasinės vazos su spalvotais žiedais. Tremtinės iš Olandijos nusipurto nakties likučius ir pradeda savo darbo dieną. Iššaukiamai švytėdamos, jos nori būti pasirinktos. Ir jas pasirenka. Chrizantemas tradiciškai perka gedulingiems ritualams, rožes – jubiliejams, gvazdikus – oficialioms šventėms. Tulpės dažniausiai parenkamos vaidilutėms.


Lapkričio 19 dieną Goda, laikinai einanti visas pareigas „Skalvijoje“, kartu su akademijiečiais apspito gėlių turgelį. Jie pirko viską: rožes, gvazdikus, chrizantemas, gerberas, tulpes. Tais margaspalviais žiedais sužydo visa „Skalvija“. Tą vakarą mašinos, važiuojančios pro šalį, pratisai signalizavo. Minia tekėjo į salę džiaugsmingai skanduodama: „Mes laimėjom!“ Visi laukė, kada ekrane pasirodys Didžiosios pergalės transliacija iš Paryžiaus. 21:00. 21:15. 21:27. Praėjo pusvalandis, o ekranas vis dar tylėjo. Laukė visi. Tačiau gan greitai susiprato – streikuoja prancūzų televizija. Dėl to nuotaika neblogėjo. Skleisdamos laimės kvapą, gėlės laukė iš Prancūzijos pargrįžtančių, apdovanotų skalvijiečių.

2010 m. lapkritis

Spalis

Kokia šiandien diena?
29, 30? 1?
Sekmadienis? Gal... antradienis?
Kuris festivalis?
Dokumentikos, animacijos?
Vilniaus ar Kauno?
Sustoti? Pagalvoti?!

Prarūkytos mintys lėtai sklando.
Žvilgsnis įsivelia į gelstantį lapyną.
Nuslysta į vėjo šukuojamą žolę.
Kitam krante raudonuojantis „Nedelsk!“ išsilieja.
Šventinė kasdienybė.
Beprasmybės įprasminimas.

Pririnkęs du maišus gilių, Augis išvažiavo į nusiaubtas Varėnos miško plynes sodinti ąžuolų giraitės.

2010 m. spalis

Rugsėjis

„Aukštaitija Žemaitija, Aukštaitija Žemaitija“, – vasaros rytais skalambijo mažas paukštelis. Įdomu, ką jis skanduoja ant šakos Graikijoje. Išmankštinę sparnus, braidydami po voratinklius paskutinių nurodymų prieš kelionę išklausyti susirinko gandrai. Varnėnai karoliais sutūpė ore. Ir vėl bus tuščia danguje. Vien pajuodėliai iš viršaus stebės miestelėnus.
Vidury gatvės pamestos baltos kurpės. Mašinos važiuoja nesustodamos. „Kur ta pelenė?“ – kraipo galvą juodvarnis. Niekas neieško pabėgėlės.
„Negalima miesto palikti be priežiūros. Kas miestą prižiūrės, jei ne aš? Jei tik kažkur netvarka, iškart mes ją panaikinam.“ Net ramiau pasidarė, kai Daniilas Ch. to ėmėsi.
Tačiau devintą dešimtį pradėjusiai Aldonai visą gyvenimą geriausia buvo be jokio prižiūrėtojo. Vienam tik Dievui neįkyriai stebint, pati sukūrė parką: supynė berželius, prisodino rečiausių gėlių, į tvenkinį plūduriuoti paleido gulbę ir antį. Iš viso pasaulio į Liekną suvažiuoja to grožio pažiūrėti.
Orangutangei Nenetei ne per labiausiai rūpi, kas į ją žiūri ir kas ją prižiūri. Ji pati yra didžioji gyvenimo stebėtoja, šimtus žmonių kasdieną praleidžianti prieš akis Jardin des Planes.
Vieną rudenėjančią dieną „Skalvijoje“ be jokio konkurso atsirado dvi darbuotojos – musytės prižiūrėtojos. Jos aktyviai įsitraukė į VDFF rengimą. Nuo ankstyvo ryto trypinėdavo tai ant vieno, tai ant kito monitoriaus. Lįsdavo į akis, kartais į burną – vis mėgino kažką pasakyti. Kai kompiuterio ekrane pasirodė užrašas: „VDFF – šiemet žiauriai geri filmai!“, abi darbuotojos dingo. Dabar jos prižiūri kino ekraną. Įsižiūrėkite ir pamatysite.

2010 m. rugsėjis

Rugpjūtis

Ką tik iškeptas kultūros vadybininkas Juozas, gulėdamas prie Petro Cvirkos kojų, susidomėjęs skaitė – „Parduotas vasaras“. „Yvos“ merginos artėjančiai vasarai gali drąsiai pritaikyti lietuvių literatūros klasiko Juozo Baltušio „Parduotų vasarų“ pavadinimą“, - skaitė straipsnį jis. Mat jos per vasarą surengs net 35 koncertus. Juozas buvo didelis šios grupės gerbėjas. Albumo „Berniukams“ dainomis prasidėdavo kiekviena jo diena. Vaikinui net karšta pasidarė, perskaičius, kad merginos užsuks ir į jo tėviškę Kybartus, kur ketino grįžti. Jo diplominis darbas buvo Kybartų kultūros centre surengta Liaudiško chuliganizmo pasiekimų paroda. Darbas ne tik buvo įvertintas aukščiausiu balu, bet ir sulaukė gausaus Lietuvos žmonių antplūdžio ir jaunam specialistui tapo dideliu profesiniu šuoliu – Juozas buvo paskirtas centro vadovu.


Mėlynės gilumoje kregždės suko pasiutpolkę. Virš Petro ir Juozo galvų nežinoma kryptimi slinko oro balionai. Iš vieno ėmė snigti spalvotais lapeliais. Gulėdamas ant sodrios žolės, apimtas palaimos, jis ramiai laukė žinios iš dangaus.
„Nusiimkite nuo sielos kepures, – perskaitė Juozas. – Kirtimų kultūros centras kartu su „Skalvijos“ kino centru rugpjūčio mėnesį rengia bardų festivalį.“ Vaikinas mokėjo groti gitara ir jau turėjo nedidelį užstalės repertuarą. Atidarymas numatytas „Skalvijoje“, jame turėtų koncertuoti Borisas Grebenščikovas.

Juozas net pašoko. Pamiršęs parduotas „Yvos“ vasaras, pasileido tekinas į „Skalviją“. Ten būriavosi minia. Iš pradžių vaikinas pagalvojo, kad vyksta kultūrininkų mitingas, nes žmonės stovėjo apsikarstę plakatais. Ėmė skaityti: „Mes mylim Borią“, „Parduokite bilietą, neleiskite numirti iš dvasinio bado.“ Buvo aišku, kad bilietų nebeliko. Tačiau Juozas nenusiminė, jis žinojo, kad problemų nėra, yra tik iššūkiai.

2010 m. rugpjūtis

LIEPA - ATOSTOGOS !!!

Birželis

Kartą gyveno paprasta ir nuoširdi Elenėlė. Jos pomėgis buvo važinėtis miesto troleibusais bei autobusais ir kalbėtis su žmonėmis apie jai labai svarbius dalykus. Kartais ji važiuodavo vos vieną stotelę, o kartais išlinguodavo troleibusu visą maršrutą. Šią merginą gerai pažinojo vairuotojai, o kontrolieriai leisdavo važinėti be bilieto.
Įlipa Elenėlė į troleibusą, perveria rudomis akelėmis važiuojančius ir, suradusi tinkamą žmogų, prasibrauna iki jo.
„O girdėjai, rodo tokį filmą „Serafina“? Baisiai geras.“ – kreipėsi ji į studentę. „Apie tokią trenktą dailininkę? Mačiau, „Skalvijoj“.“ „Ji menininkė, o ne trenkta“ – pyktelėjo Elena. „Joooooo, tookio gražaus filmo seeeniai nebuvau maaačius.“ – įsiterpė vidutinio amžiaus moteris. „Koks koks gražus?“ – vos neužgriuvo jos draugė.
Atsakymo Elenėlė jau nebelaukė, išlipo iš troleibuso ir, kvėptelėjusi gaivaus oro, įšoko į sustojusį autobusą. Žvitriai apsidairė ir žnegtelėjo prie pilvotos moters. „Vakar „Skalvijoje“ mačiau filmą „Mažylė“. Kokia smagi ta mergaičiukė, kurią pasiėmė auginti cirkininkai!“ „Čia jūs man sakot?“ – nustebusi atsisuko kūdikio besilaukianti moteris. „Jums. O gal jau matėt?“ „Nevaikštau į kiną, tokių smagių mergaičiukių jau turiu keturias, bet galiu seseriai pasakyti, ji kino mėgėja.“ „Seseriai, jaučiu, labiau tiktų „Magiškasis Paryžius.“ „Na, ji labai uždara, žiūri tik visokias dramas.“ „Aišku, vadinasi, „Veronika ryžtasi mirti“ jai netinka...“ – susimąstė Elena. „Tegul pasižiūri „Myliu tave, Filipai Morisai!“ – šalia pasigirdo vaikino balsas. „Juokauji? Draugeliui geriau pasiūlyk. Tegul pasižiūri „Aš, tu, ir kiti“.“ Atsilabinusi Elenėlė vėl išlipo. Tą dieną, o ir kitas dienas, jos laukė dar ne vienas maršrutas, dar ne vienas būsimas „Skalvijos“ žiūrovas.

Mėnesio gale Elenėlė buvo išrinkta „Skalvijos“ mėnesio darbuotoja. Jai buvo išduotas liaudies medikės sertifikatas, o reklamos agentūrų konkurse merginai įteiktas specialusis prizas – kelionė aplink pasaulį.

2010 m. birželis

Gegužė

Kaip gera mums gyventi ant Lietuvos žemės. Žiemą urvuose pramiegam meškos miegu, pavasarį krapštom akis, kol saulė apžlibina, o vasarą ištirpstam meditacijose ant žolėtų šlaitų. Rudenį vėl susmengam į lapus ir... šilumoje pūnam. Taip ramu. Geeeera.
Šitaip būdami nė nepastebėjom, kaip praėjo dvidešimt metų. Džiaukimės – jubiliejus! Pasveikinti liaudį pakilo šalies kultūros ministras. Sveikinimo kalba buvo netrumpa. Ministras buvo paprastas ir į liaudį kreipėsi visiems suprantamais žodžiais – kas antrą jo žodį nustelbdavo pyptelėjimas. Bet tai tik radijo ir televizijos transliacijoje. Katedros aikštėje stovintiems žmonėms nukrito ausys, iššoko akys. Vėliau ilgametė aikštės valytoja „Labo ryto“ žurnalistui pasakojo, kad tokio kalno šiukšlių ji nepamena per visus dvidešimt Nepriklausomybės metų.
Tą naktį ne tik pensininkai vartėsi nuo vieno šono ant kito. Daugybė žmonių nubudo sunerimę. Pakilusi iš patalo Vilma pažiūrėjo į veidrodį ir tradiciškai paklausė: „Kas tu esi?“ Ir pirmą kartą atsakymas atskriejo žaibiškai. Vilma suprato, kad jos laukia Didžioji užduotis. Ji sušaukė skalvijiečius į neeilinį susirinkimą. Visiems buvo išdalinti pundeliai skrajučių su klausimu: „Kas tu esi?“ Skalvijiečiai pasklido po gatves, o Vilma užrakino „Skalvijos“ duris.

Žinia apie bundančią revoliuciją akimirksniu pasiekė Ameriką. Kitą rytą į „Skalviją“ atėjo faksograma: „Jau šiandien, jau dabar, visos šalies protingi žmonės, vienykitės! Aš su jumis! Jonas Mekas.“




2010 m. gegužė

Balandis

„Menininko šifravimą galima palyginti su tokiu vaizdu: jūs stovite prie geležinkelio, pro šalį lekia traukinys, o tarp vagonų šmėkščioja žmogaus figūra, stūksanti anapus kelio“, – stovėdamas prie gelžkelio tarė Vytautas Ž.
„Kaip pasikeitė pasaulis, jei jau niekas nebelaukia traukinio“, – sėdėdamas ant suoliuko, nunarinęs galvą atsiduso Gabrielius G. M.
„Tai kad jis ką tik nuvažiavo! – paprieštaravo broliai L. – O! Žiū, ir kitas jau atbilda!“

Kitapus gelžkelio stovėjo Ieva ir nekantriai laukė atvykstančio traukinio. Jai magėjo išbandyti pasiūlytąjį menininko šifravimo būdą. Kuo labiau stiprėjo garsas, tuo neramiau jai darėsi. Ji bijojo, kad nesugebės nieko įžiūrėti. Mažytėje Pavilnio stotelėje traukinys neturėjo stoti. Iš bėgiais atsklindančio garso buvo justi, kad greitis didelis. Pagaliau išniro garvežys. Ieva prisimerkė. Traukinys buvo ilgas, gal trisdešimt vagonų. Matyt, važiavo iš Kaliningrado į Maskvą. Vagonai Ievai ėmė lietis, ištryško ašaros. Ji stipriai užsimerkė ir – tada pamatė. Vaizdas susifokusavo. Kitapus stovėjo liesa, gan aukšta, tamsi vyro figūra. Ypač ryškus buvo veidas: žili tiesūs plaukai, žila barzda, išsišovę kaulėti skruostikauliai, ryžtinga nosis, baltavo aukšta kakta, o juodi antakiai negalėjo sulaikyti skvarbaus juodų akių žvilgsnio. Apstulbusi Ieva nebenorėjo atsimerkti. Ji jautėsi tarsi Faustina, patyrusi Jėzaus apsireiškimą.
Nežinia kiek laiko praėjo. Gelžkelis jau buvo nurimęs, saulės įkaitinti bėgiai kvepėjo derva. Oras virpėjo nerimastingu M. Hanekes slaptingumu.
Grįžusi į darbą, „Skalvijos“ kasoje Ieva išgirdo sakant: „Man vieną bilietą į šį filmą, kaip visad - toje pačioje vietoje.“ Pakėlusi akis, ji susitiko įdėmų nesimarkstančių akių žvilgsnį. Ieva tikrai nežinojo, kokia ta jo vieta, bet ji iškart atpažino kūrėją.

2010 m. balandis

Archyvo subtilybės

Sonata Žalneravičiūtė - ilgametė "Skalvijos" programų koordinatorė. Kino žiūrėtoja, meno mylėtoja ir šiaip doras žmogus, nuo pat 2006-ųjų rašo įžangas "Skalvijos" brošiūroms.


Ne ką mažiau doras ir entuziastingas "Skalvijos" kolektyvas nusprendė įžangas perkelti ir į elektroninį formatą.
Šiame tinklaraštyje aptiksite visus įžanginius žodžius, parašytus nuo 2009 m. sausio.

Puikaus jums skaitymo.

Pagarbiai,
"Skalvijos" kolektyvas

Kovas

Žiemos tyla baigėsi. Tris mėnesius snaudę garsai ėmė lįsti, sklisti, lietis kaip pasiutę. Viskas marma, šliurpsi, barba, pliumpsi, teška. Tai ypač džiugina muzikologo Arvydo ausį. Jis jau kelintą valandą guli lovoje ir klausosi tikrosios muzikos koncerto. Lyg ir norėtųsi miegoti, bet negali. Garsai nepaliaujamai skverbiasi pro Arvydo ausų būgnelius. Jam girdisi Steve‘o Reicho „Miesto gyvenimo“ fragmentai, vėliau – „Drumming“ keturioms poroms bongo būgnų, trims marimboms, trims varpeliams, dviem moteriškiems vokalams, švilpavimui ir pikolo fleitai.


Vis dėlto nesibaigiantis nakties koncertas muzikologą ima varginti. „Gal paskaityti knygą? – mąsto gulėdamas. – Bet ne, reikia taupyti elektrą.“ Šaldytuvas, pasirodo, irgi neturi kuo paguosti. Tuščia. Vien garsai. Drebulys perbėga kūną, ir Arvydas nusprendžia lovoje nebesikankinti. Užmigti, šiaip ar taip, profesinė klausa jam neleidžia. Jis apsirengia ir, pasiėmęs knygą „Vilnius, miestas arčiau širdies“, išeina į gatvę. Prie namų nedega nei vienas žibintas, tačiau netoliese iš parduotuvės vitrinos sklinda rausva šviesa. Arvydas nudžiunga, nes ten yra pastogė ir turėklai atsiremti. Pro šalį prasliūkina du bomžai, sustoja prie konteinerių ir ima įnirtingai raustis. Ekologiškai išrūšiuoja radinius ir nueina. Netrukus atvažiuoja šiukšliavežis. Laikrodis rodo šiek tiek po ketvirtos. Miesto simfonijoje pasigirsta vis naujos šalutinės temos. Atsklinda traukinio bildesys, įsijungia mašinos signalizacija, pradeda važinėti troleibusai. Varnos su žvirbliais budina svietą.
Nors ir išvargintas garsų, bet persmelktas pavasarinės Vilniaus nuotaikos, Arvydas grįžta namo. Jis laimingas, nes vėl pamatė gyvenimą. Atidaręs pianino dangtį, atmaizgo prie stygos pririštą medžiaginį kapšelį ir, pasiėmęs visus per gavėnią sutaupytus pinigus, lyg koks pegasas lekia į „Skalviją“. Ant kasos langelio kaba užrašas: „Bilietų į „Kino pavasario“ filmus nebėra.“

2010 m. kovas

Vasaris

Dešinysis Neries upės krantas. Ant ledo briaunos sėdi vyras, įmerkęs meškerę. Sėdi nejudėdamas, lyg koks paminklas amžinajam žvejui. Akys pro storastiklius akinius įbestos į eketę. Tingiai krinta retos snaigės, ir žvejo rūbai vis bąla, pasidengdami pelėsiniu sluoksniu.
Šį vaizdą jau gerą valandėlę pro „Skalvijos“ administracijos langą stebi garsi autorinio kino kūrėja Marija. Ji renka medžiagą būsimam savo filmui. Marija dar nežino, apie ką jis bus, bet džiaugiasi suradusi šiltą vietą stebėti gyvenimą.
Lyg laidotuvių procesija piko valandą slenka mašinos. Į haid parką baltoje tarpgatvių saloje susirinko juodvarniai. Netikėtai iš dešiniojo kranto, stiklinės savivaldybės, atsklido saulės zuikučiai. Marija net prisimerkė. Tačiau kai vėl sufokusavo žvilgsnį į nubalusį siluetą ant ledinio kranto, ją išmušė karštis. Netoli žvejo laipteliais į upę neskubiai lipo pusnuogis vyriškis. Paniręs lig kaklo, jis energingai grybštelėjo vandenyje keletą yrių ir oriai išlipo į krantą. Dar pastovėjęs ant galvos, vyrukas ramiai apsirengė. Žvejys nė nekrustelėjo.
Marijai tai buvo didysis dienos atradimas. Todėl kitą dieną ji nusprendė pati eiti pažvejoti dešiniajame krante. Apsitūlojusi visais savo drabužiais ir tėvo „dublionke“, Marija prisigretino prie vakar stebėto žvejo. Jis tarsi nebūtų pakrutėjęs. Pasirodė kažkur labai matytas. Bet labiausiai Marija laukė to į upę neriančio „ruonio“. Ir jis atėjo. Pakartojo savo vakarykštį ritualą. Kai vyras apsirengė, režisierė prisistatė ir pareiškė norinti apie jį sukurti filmą. „Larsas, buvęs režisierius, nebenorintis su kinu turėti nieko bendro. O ten sėdi Woody, – mostelėjo į žvejo pusę, – jis amžiams davė tylos įžadus.“
Taip autorinis kinas ir nyksta.

2010 m. vasaris

2010 m. Sausis

Kaip ir kiekvieną rytą Lina, Tolstojus ir Ana sėdėjo su kava ir cigaretėmis. Tiesa, rūkė tik Lina. Tolstojus vis postringavo apie sudėtingą, bet nežemišką meilę, o Ana grąžė rankas ir visą laiką verkė. Lina taip įsigyveno į tuos rytinius pasisėdėjimus, kad nepastebėjo kaip atėjo žiema. Ji nebegirdėjo skambančių trijų katedros varpų dūžių prieš aštuntą, sparčių girždančių žingsnių ant sniego. Lina vis vėliau nueidavo į darbą, o ten mintimis ir toliau bendravo su Tolstojumi. Nes Ana vis verkė. Vieną rytą Lina neišėjo į darbą. Negalėjo. Mat Ana vadavosi mirtimi. Prie jos budėjo du ją mylintys vyrai. Tolstojus ir Lina stebėjo tą graudžią meilės, kančios, sielvarto, atleidimo sceną. Taip atėjo ir Naujieji Metai.
Sausio pirmąją, Linai atsisėdus prie kavos ir cigarečių, Tolstojaus ir Anos nebebuvo. Liną buvo apėmęs nenusakomas palaimos jausmas. Ji buvo pasipildžiusi kitokiais gyvenimais ir išgyvenimas. Nors buvo tik dvidešimt aštuonerių, mintimis ji jautėsi senyva moterimi. Lina klaidžiojo akimis po pilnas knygų lentynas, tačiau žvilgsnis prasmego sniego baltume. Ji laukė pensijos, kai galės nuo ryto iki vakaro būti įdomiausių žmonių draugijoje, kai jų gyvenimai virs jos išgyvenimais.
Staiga suskambo telefonas. Lina krūptelėjo, išliejo kavą, cigaretės pelenai užkrito ant frotinio chalato. „Nori pažiūrėti „Aną Kareniną?“ – paklausė kažkur girdėtas balsas. „O kas čia kalba?“ – suglumo Lina. „Tolstojus juk“ – atsakė šis. „Dar vienas nukvakelis“ – pagalvojo Lina ir padėjo ragelį.

2010 m. sausis

Gruodis

„Ką jūs veikiat, kai nieko nedarot?“ – priekyje bėgančios merginos klausė žurnalistė. „Atsiprašau, skubu!“ – iš tolo ataidėjo atsakymas.
„Aš taip negaliu, aš tada galvoju, ką man veikti.“
„Kai nieko neveikiu, tai nieko ir nedarau“, – įsismeigė žurnalistei į akis senyvas vyras.

Žmonės vis sparčiau vaikšto. Jei sparčiau vaikšto, tai greičiau ir dirba. „Judėti judėti judėti! Draudžiama stovėti!“ „Gyvenimo tempas vis greitėja.“ Tai ir be mokslininkų išvadų aišku. Verčiau tegul jie ištiria, ar ir paukščiai greičiau skraido, ar šunys greičiau bėgioja. Jiems pakanka nugyventi vieną gyvenimą, o mums reikia 5 puslapių biografijos.

Kiekvieną rytą prieš patekant saulei jaunasis japonas iš lėto kopia į Fudzijamos kalną. Kai prieš akis atsiveria kalnagūbrių platybės, jis atsisėda ir žiūri. Žiūri į besikeičiančią šviesą, slenkančius šešėlius, debesų kelionę. Žiūri ir mąsto. Nežinia po kiek laiko paima plunksną ir kažką užsirašo. Iki pat mirties kiekvieną rytą japonas kops į kalną ir leisis nuo jo, kops ir leisis rašyti haiku.

„Prašau tik vieno, mielas tu mano Kalėdų seni, atnešk man daugiau laiko“, – įdėjo prašymą į voką Jūratė ir apseilėjusi kraštus užklijavo.

Pasižadu, kad Naujaisiais metais kopsiu į tą kalną ir ramiai į viską žiūrėsiu. Ir gal pamatysiu.

2009 m. gruodis

Lapkritis

Donatas nuo vaikystės labai mėgo žiūrėti filmus per televiziją. Jau pačią pirmą atostogų dieną, vos tėvai išeidavo į darbą, jis krisdavo į fotelį ir įsistebeilydavo į ekraną. Jis maitinosi visu TV dienos meniu. Pradėdavo serialais vaikams, paskui - pensininkams, pavakariais sulaukdavo kriminalinių, melodraminių istorijų. Ir taip kol grįždavo tėvai.
Metai bėgo, Donatėlis augo, baigė mokyklą. Atėjo metas jaunuoliui pasirinkti savo gyvenimo kelią. Ilgai nesvarstė. Donatas ateityje save įsivaizdavo tik kino režisieriumi. Ne, ne tik įsivaizdavo, jis buvo tikras, kad pats laikas imti kamerą ir kurti filmą. Jo galvoje knibždėte knibždėjo visokių istorijų. Donatas nebetvėrė savame kailyje. Padirbėjęs vasarą Palangoje barmenu, įsigijo kamerą.
Išaušo Donato režisūrinis rytas. Išgėręs kavos, ėmė galvoti - ką čia jam nufilmavus? Iš minčių raizginio sunku buvo ką išpešti. Pažiūrėjo pro langą - rūkuose įmirkusi Pilaitė. Nužvelgė kambarį – tingiai snūduriavo baldai, išdidžiai stovėjo sekcija su servizais, nukabinusi nosį kampe stovėjo šviestuvas. Katė - ir ta, lyg pagalvė, drybsojo ant palangės. „Čia kino nėra!“ – pyktelėjęs pagalvojo Donatas ir įsijungė televizorių.

Taip jis ir nesukūrė nė vieno filmo, o potencialūs žiūrovai už tai jam liko be galo dėkingi.

2009 m. lapkritis

Spalis

„Mieli ir brangūs kino žiūrovai!

Pagaliau! Atėjo ilgai lauktas momentas!
Nuo šiol ne tik vilniečiai bus dosniai kultūrinami. Kultūringu ir išprususiu galės tapti kiekvienas Lietuvos gyventojas.
Nuo spalio mėnesio visuose miestuose ir miesteliuose duris vėl atveria visi buvę kino teatrai. Kiekvieną dieną jūsų laukia nenutrūkstama kino šventė.
Festivaliai, festivaliai, festivaliai!
Kviečiame visus, norinčius ir nenorinčius tapti kultūringais žmonėmis, žiūrėti kiną: Marijampolėje – festivalio „Kino šortai“ seansus, Lazdijuose – „AD HOC: nepatogų kiną“,
Šilutėje – VDFF, Telšiuose – animacinių filmų „Tindirindis“ programas, Pakruojyje...“


Karlsonas pradėjo blaškytis, muistytis, įsijungė propeleris ir miegalius staiga šoktelėjo iš lovos. Jį pažadino mylima musytė, kuri meiliai žvelgė į jį jam nuo nosies. Tačiau Karlsonas buvo baisiausiai nusiminęs. Akimirksniu paaiškėjo, kad jo sena svajonė tebuvo sapnas. Prisirinkęs iš rūsio dubenėlį kaštonų, Karlsonas nuskrido jų kepti. Tik tai galėjo išblaškyti liūdnas jo mintis.

2009 m. spalis

Rugsėjis

„Nuo rugsėjo pirmos dienos iki liepos mėnesio,
t. y. visą kino sezoną, „Skalvija“ nusprendė padėti čionykščiams žmonėms išgyventi ne tik visus išvarginusią krizę, bet ir tamsiuosius, belapius sezonus. 33 metų savaitę, ketvirtadienio posėdyje (nr. 29), vykusiame „Skalvijos“ administracinėse patalpose, vienbalsiai buvo nuspręsta, kad šiuo sunkiu laiku visiems norimtiems, suteikti vienintelę likusią galimybę džiaugtis gyvenimu – žiūrėti kiną nemokamai lig valiai.“

Tokia informacija buvo išplatinta į sapnus tūkstančiais adresatų.


Slenkant paskutiniems filmo „Lūšnynų milijonierius“ titrams, vos pravėrus salės duris, įsiveržė lavina žmonių. Vieni per kitus griūdami, jie puolė į laisvas vietas, o kur dar buvo žmonės, bebaigią žiūrėti filmą, sėdosi jiems tiesiog ant kelių.
Kai kiekviename seanse ėmė nebetilpti žiūrovai, „Skalvijos“ administracija kasdien sulaukdavo gausybės skambučių. Žmonės liūdnais, maldaujančiais balsais prašė, kad vėl filmai būtų rodomi su bilietais.

Buvo sukviestas neeilinis „Skalvijos“ posėdis (nr. 30). Aišku, pakeisti posėdžio (nr. 29) nutarimo nebebuvo galima. Tačiau pakoreguoti, papildyti dar įmanoma. Po ilgų diskusijų buvo nuspręsta, - pastatyti kino salėje antrą aukštą, kur būtų sutalpinti visi žiūrovai.
Greitai buvo išplatintas kvietimas, raginantis savanoriauti, vykdant šį nutarimą.

Iš „Skalvijos“ metraščio.

2009 m. rugsėjis

Rugpjūtis

Septynaukščio namo dydžio laivas plaukė iš Turkijos į Siriją. Maloniai pasilabinę, prie vieno stalo susėdo šeši bendrakeleiviai. Jie abejingai žvalgėsi aplink, kol buvo atneštas „starteris“. Nejaukią užstalės tylą nutraukė įrankių skimbčiojimas. Šešiukė kruopščiai kramtė kiekvieną kąsnį, tarsi stengdamiesi pateisinti slegiantį svetimumą. „Ar tau skanu?“ – vienu klausimu tvyrantį nejaukumą perplėšė Jūratė. „Visai nieko“, – sumurmėjo Audra. „Iš kur jūs?“ – pažįstamą kalbą išgirdęs, paklausė Selčiukas. „Iš Lietuvos“, – duetu atsakė merginos. „Aaaaa, pažįstu vieną jūsų režisierių. Bartą.“ „Jūs žinot Bartą? Bet juk mes taip pat dirbam sinemoj!“ – akis išvertė lietuvaitės. „Buvau antrasis operatorius Portugalijoje.“ „Ką, rimtai?“ „Aš tai negaliu suprasti, dėl ko žmonės kuria filmus, o kiti juos žiūri. Juk gyvenimą reikia gyventi, o ne į kažkokį jo perdirbinį žiūrėti“, – savo monologą išsakė Joachimas iš Šri Lankos. „Na, čia tai jau jūs drąsiai pareiškėt!“ – vos tvardydama pasipiktinimą, iškošė Izabelė. – Tai gal ir knygų nereikia skaityti?!“ „Aš tai ir pats norėčiau sukurti filmą, bet dokumentinį“, – mėgindamas gesinti gaisrą, svajone pasidalijo Selčiukas. „Ir galėtumėte jį parodyti Zagrebo dokumentinio kino teatre“, – išdidžiai pasakė Stjepanas. – Neseniai atidarėm vienam tokiam požemyje, telpa 40 žmonių.“ „Niekaip nesuvokiu, kam filmuoti gyvenimą, kurį ir taip visi mato?“ – toliau stebėjosi Joachimas. „Betgi kiekvienas išsilavinęs žmogus turi būti matęs bent jau kino klasiką...“ – skausminga intonacija prieštaravo Izabelė. „Vieni mato, kiti nemato“, – dalydamas pagrindinį patiekalą, įsiterpė padavėjas Marcelis. „Būtent. Gurkšnojam mes vyną vieną vasaros vakarą ant Vilniaus kalnelio. Ten daug vakarais susirenka jaunimo. Po to lieka visokių butelių, kuriuos kartkartėmis susirenka bomžai. Yra ir tokia moterytė Marija. Kultūringa, neįkyri. Pataria, kur geriau sėdėti, kad policijos kameros nenufilmuotų. Tą vakarą buvo labai tuščia, ji mums ir papasakojo, kad kažkada buvo bibliotekininkė, o mirus dukrai, ėmėsi globoti dvi anūkes“, – pasakojo Audra. „Visko gali atsitikti“, – supratingai palingavo galvą padavėjas ir nuėjo. „Man ir patinka žmonės, visokios istorijos apie juos, – sutiko Selčiukas, – kurčiau filmą apie savo šeimą. Kiek ten visko!“
„Stop! Nufilmuota! Visiems ačiū!“ – pro ruporą sušuko senolis Oliveira.

2009 m. rugpjūtis

Liepa

ATOSTOGOS

Birželis

„Kodėl tavo tokios senos raaankos ir veeeeidas susiglamžęs?..“ – įsistebeilijęs į pusšviesėje salėje „KLYKino“ seansą žiūrinčią moterį, paklausė šešiametis. Prie jo pribėgo kiek mažėlesnis brolis ir rimtu veidu taip pat įsispitrijo į moters rankas. Pakraipė garbanotą angelo galvelę ir numojęs putlia rankele nupurpsėjo prie brolio, kuris slėpėsi už kolonos. Vyresnėlis užtikrintu balsu paaiškino: „Ji atskrido iš kitos planetos.“ „O gal čia raaagana iš miško?“ – savo nuomonę pamėgino įpiršti mažius. „Neeeee. Ji lygiai tokia, kaip iš filmo „Monstrai prieš ateivius“.“ „Ne. Tai vilkas iš „Raudonkepuraitės“.“ „Kai aš užaugsiu, būsiu transformeris.“ „O aš būsiu Kung fu panda“, – sumosikavo rankytėmis mažėlis ir žnegtelėjo ant užpakalio vos broliui prisilietus. Vaikams įsismarkavus, moteris susiglamžiusiu veidu paėmė juos už rankų ir išsivedė.
Prie kino salės jau stoviniavo žmonės. Pusamžė porelė žvilgsniu vylingai lydėjo upę. Neturėdamas kur dėti rankų ir žvilgsnio, vyras vartė senus kino žurnalus. „Nerimo dienų“ lūkuriavo ir trys mergaičiukės – septynerių, dešimties ir trylikos. Šmurkštelėjusi į salę trijulė susmego į krėslus. Maišeliuose jau nerimavo traškučiai ir limonadas. „Mergaitės, ar jums dar ne per anksti žiūrėti tokius filmus?“ – paklausė teta administratorė. „Mama po darbo greitai ateis, liepė palaukti salėje, kad gatvėj nesibastytume.“ Filmui prasidėjus, visos trys užmetė kojas ant minkštasuolio priešais, išsitraukė savo vakarienę ir įsiklampino į Leo ir Keit gyvenimo dramą. Skambant paskutiniems muzikiniams „amerikietiškų grožybių“ arpedžio, salei braukiant ašaras, lig valiai prisikrizenusios, mergiščios susirinko šiukšles ir išsiveržė į tikrą gyvenimą. Mama taip ir nepasirodė.

2009 m. birželis

Gegužė

Ir vėl pro pumpurų luobą prasibrovė žalumai ir baltumai. Ir vėl visos paukštytės ir paukštėnai lizduos kaitina kiaušinėlius. Deginta žolė vėl sužaliavo, laukai paskleidė mėšlo aromatą. Pienė glaustosi prie žemės grumsto. Viskas džiugina pensininką Laimutį, nors tik prieš savaitę po žydinčia obelim pakasė ilgametį draugą Pašą. Laimutis dar turi televizorių ir, žiūrėdamas serialą „Nemylimi“, pjausto praėjusio obuolių derliaus likučius. Jau po to – ilgai ir kantriai verda iš jų sūrį. Daug apskritaveidžių sūrių iškeliavo į kitus miestus su meilės palinkėjimais.
„Parnešk meilės laišką, - paprašė Vilma, kai Milda ėjo į paštą. Milda parnešė obuolių iš ekologinio turgelio. Žaliūkas su cigarete dantyse sparčiai dėlioja kilogramus į maišelius, nusidriekusiai moterų eilei.
„Neįsivaizduoju, kaip galima imt ir įsimylėt, kai esi senas.“ „Aš tai be meilės negaliu gyventi. Vis kas nors man krenta į akį, o jau tada širdis tik plazda. Šiandien prieš seansą jau įsižiūrėjau vieną tokį.“ „Tau gal aritmija, brangioji...“ „Kaip teisingai buvo pasakyta filme: „Meilė – lyg Kalėdų senelis, jei nori sulaukti, turi ja tikėti“. Ir tai yra tikriausia tiesa. Mano kaimynė, pavyzdžiui, atrado savo meilę per skype‘ą. Ryt važiuoja į Vokietiją susitikti su mylimuoju.“


Dar ilgai negalėjo išsiskirti prie „Skalvijos“ senjorai po seanso „Meilė yra viskas“. Pensininkas Laimutis stovėjo šalia, šypsojos, maišelyje laikydamas apskritaveidį obuolių sūrį.

2009 m. gegužė

Balandis

Prieš trejus metus apsigynusi filosofijos daktaro laipsnį, Alisa vis dar nežinojo, koks yra jos gyvenimo tikslas. Tačiau rankų stengėsi nenuleisti ir kas rytą išsiųsdavo savo CV į visas keturias puses. Lyg kokia pradedanti Holivudo aktorė, ji dirbo tai viename, tai kitame bare. Ten sėmėsi neknyginės gyvenimo filosofijos. Vėlyvais vakarais, grįžusi į Šeškinę, Alisa išeidavo į balkoną ir pešdavo dūmą. Tačiau kaskart ją vis labiau slėgė „dulkės sindromas“. Visi jos bendraamžiai, barų lankytojai, nuoširdžiai įnikę į darbus, daro karjeras, žaviai šypsosi žurnalų viršeliuose.
„Nešvaistyk gyvenimo nekvalifikuotam darbui!“ – Alisos galvoje visą laisvadienį skambėjo frazė, perskaityta afišoje, kuri kvietė į karjeros mugę. Ji norėjo išsivaduoti iš kankinusių minčių, bet nežinojo kaip. Klaidžiodama pavasarinėmis senamiesčio gatvelėmis, Alisa išgirdo rėkaujant.
„Mama... mama... mama! Na, kas atsitiko? Kodėl ji neišeina? Kas pasidarė!“ – užvertusi galvą šūkavo aštuoniasdešimtmetė garbiniuota žilagalvė moterytė. „Mama! Mama, aš jaudinuosi,“ - net rankom skėsčiojo. Į balkoną išpėdino juodu šeštojo dešimtmečio kostiumėliu apsirėdžiusi šimtametė su kailiniu galvos apdangalu. „Ko? Na ko tu nori?!“ - „Mama, kodėl tu nekeli ragelio?!“ - „Kodėl neskambini?“ - „Aš skambinu tau, skambinu!“ - „Kodėl neskambini?“ - „Tu negirdi telefono skambučio!“ - „Aš laukiu laukiu... laukiu.“ - „Mama, tu negirdi telefono skambučio. Aš taip jaudinausi!“ - „Aš jaudinausi, kodėl neskambini? Aš laukiu laukiu...“ - „Kodėl tu nekeli ragelio?!“ - „Aš jaudinausi.“ - „Aš labai jaudinausi!“ - „Ką? Ką?! Ką?!“

Toliau Alisa nebegirdėjo. Ji sparčiu žingsniu nukulniavo į Centrinį paštą ir išsiuntė telegramą Kirai Muratovai: „Ačiū už atsakymą.“ Po to grįžo namo ir konkursui ėmė rašyti scenarijų apie Alisą, kuri ieškojo savo gyvenimo tikslo.

2009 m. balandis

Kovas

Ant ką tik padengto sniego veltinio, nors ir naktis, daug pripėduota. Vienos pėdos paliko eglutės įspaudus, kitos – didžiulės, 45 dydžio – atsikartoja tik kas antrą mano žingsnį. Kai kurios įmintos į ankstesnio praeivio pėdas. Tų pėdų daug lyg rojuj. Rytą raštuotas veltinis susigėrė pavasarinėn žemėn. Taip ir sakė Mikalojus, kad šeštadienį bus pavasaris. Mat jam nepamelavo Aušrinė.
Dėl to varnų gyvenimo ritmas nepakito. Pavakarį, apie penktą valandą, jos skrenda į šiukšlyną. Septintą nuogas kaštonmedis „Skalvijos“ kieme prisipildo aršių juodvarnių diskusijų. Devintą varnų nė garso nelieka. Iki paryčių jos pluša pragare. Iš ten visa jų išmintis.
Ne veltui buvęs menininkas iš pragaro, dabar ministras rojuje, sako, kad reikia žmogui kančios. Kančia virsta kūryba. Kuo kančios daugiau, tuo gražesni žiedai prasiskleidžia.
„Pasižiūrėkit į Holivudo kino amatininkus, – porina Romeo Castellucci. – Ar gali jie sukurti ką nors gilaus?“ Tačiau jie moka vertinti spalvingą lūšnynų kančią. Argi galėtų gimti vizija apie milijonus rojuje?
Tik viena neaišku: kodėl meno nepritekliaus ir kitų bendražmogiškų kančių kamuojami Lietuvos kino režisieriai vis dar nesprogsta magnolijų žiedais? O ir menas kažkodėl gimsta kanalizacinėmis triumfo arkomis, kylančiomis iš upės. Toks tas pragariškas rojus žemėje.

„Jėzau, kaip gera! Aš tik dabar pajutau pavasarį! Ir omletą, ir Rivette’ą!“ – eilėmis prabilo jauna kūrybinga siela.

2009 m. kovas

Vasaris

Kafkiškoje „Skalvijos“ kontoroje gyvenimas verda. Nuolatinėse kėdėse sukinėjasi Marytė, Vilma ir aš. Astra krėslą dalinasi su Elena, o Greta su Goda. Visos dirba su papildomais deguonies balionais, nes galima atverti tik vieną langelį. Pro jį įeina šviežias sankryžos išmetamų dujų oras. Tačiau ir langą atvėrus būna daugiau bėdos. Tai paukštis koks įskrenda, tai apsninga stalus. Kartais kontoroje vienu metu kalbama keturiais telefonais. Tada suskamba tikras Šnitkės kvartetas. Tie, kas tampa viso klausytojais, negali atsižavėti tokia organiška, nors ir nesurepetuota muzika. Jei pamirštama nusiimti kaukę, balsas būna pakitęs ir kalbėtojas kitame laido gale sako: „Nepažinau, būsi turtinga“. Į kontorą beveik kasdien užsuka Valdelis, pasidalinti kriminaliniais puslapiais ir kulinariniais receptais. Už atneštas gėrybes Milda paruošia arbatos. Paštininkus pradžiuginam autografais. Iki pietų užsukusiems mokytojams, atvedusiems vaikus į filmą „Klasė" pravedam gyvenimo pamoką. Su visais netrūksta šnekos.
Visos tos kontorinės sumaišties liudininkė – Antano Sutkaus mergaitė iš fotografijos. Iš tikro jai visai nerūpi šis chaosas. Ji ramiai glaudžiasi prie patikimos rankos. Ta ranka yra visas jos pasaulis. Saugus ir ramus. Tik viena, kažkieno ranka.

Elena vis žiūrėjo į šią nuotrauką, žiūrėjo. Vieną dieną Vilma ant stalo rado raštelį: „Išeinu atostogų.“

2009 m. vasaris

Sausis

Pagaliau. Sulaukėm. Jau gyvenam Europos kultūros sostinėj. Ar kas pasikeitė? Tiesiog per akimirksnį. Kol fejerverkai buvo spjaudomi į dangų, senos varnos su nutukusiais balandžiais patyrė infarktus. Sostinės gyventojai, supratę, kad dar ne viską žino apie Brechtą, Kantą ir Griegą, migravo į Lietuvos pašalius. Miestas staiga ištuštėjo. Nuo Gedimino kalno matėsi tik vienas kitas į dangų kylantis ryto dūmelis. Tolumoje dundėjo traukiniai, jungiantys mus su Rytais ir Vakarais.
„Net ir ledinės Neries atplaišos kažkokios nebe tokios, – žvilgterėjusi pro „Skalvijos“ langą pagalvojo meniškos sielos Kristina, – tarsi plaukiančios japonų graviūros.“ „Menas – kaip išsigelbėjimas nuo tikrovės“, – nutraukė tylą Sergejus L., lyg būtų perskaitęs Kristinos mintį, nors iš tikrųjų ką tik buvo grįžęs iš Kino atostogų.
Staiga pro tą patį „Skalvijos“ langą Sergejus, Kristina, Buba ir Živilė pamatė spūstį prie Žaliojo tilto. Mašinos ant abiejų upės krantų mirksėjo avarinėmis lemputėmis. Ant išorinės tilto pusės stirksojo žmogelis, vis dar nežinantis, kaip išsigelbėti nuo tikrovės. Po valandėlės prekeiviai nešiojo kibinus, čeburekus ir gaiviuosius gėrimus. Upę lyg rūkas slėgė moralinis nerimas. Iš abiejų krantų skambėjo drąsinantys šūksniai, kol galiausiai susiliejo į vientisą skandavimą. Žmogelis perlipo per turėklus, o džiūgaujanti minia jį palydėjo į Žiemos ekranus.


„Kokie mes skirtingi ir kiek mažai mes vieni apie kitus žinom, – plaudama indus dūsavo Rūta. – Vienas iš salotų iškapstė pomidorus, kitas lėkštėj paliko papriką, trečias – agurkus. Bet svarbiausia, kad visiems salotos patiko.“

2009 m. sausis