Rugsėjis

„Aukštaitija Žemaitija, Aukštaitija Žemaitija“, – vasaros rytais skalambijo mažas paukštelis. Įdomu, ką jis skanduoja ant šakos Graikijoje. Išmankštinę sparnus, braidydami po voratinklius paskutinių nurodymų prieš kelionę išklausyti susirinko gandrai. Varnėnai karoliais sutūpė ore. Ir vėl bus tuščia danguje. Vien pajuodėliai iš viršaus stebės miestelėnus.
Vidury gatvės pamestos baltos kurpės. Mašinos važiuoja nesustodamos. „Kur ta pelenė?“ – kraipo galvą juodvarnis. Niekas neieško pabėgėlės.
„Negalima miesto palikti be priežiūros. Kas miestą prižiūrės, jei ne aš? Jei tik kažkur netvarka, iškart mes ją panaikinam.“ Net ramiau pasidarė, kai Daniilas Ch. to ėmėsi.
Tačiau devintą dešimtį pradėjusiai Aldonai visą gyvenimą geriausia buvo be jokio prižiūrėtojo. Vienam tik Dievui neįkyriai stebint, pati sukūrė parką: supynė berželius, prisodino rečiausių gėlių, į tvenkinį plūduriuoti paleido gulbę ir antį. Iš viso pasaulio į Liekną suvažiuoja to grožio pažiūrėti.
Orangutangei Nenetei ne per labiausiai rūpi, kas į ją žiūri ir kas ją prižiūri. Ji pati yra didžioji gyvenimo stebėtoja, šimtus žmonių kasdieną praleidžianti prieš akis Jardin des Planes.
Vieną rudenėjančią dieną „Skalvijoje“ be jokio konkurso atsirado dvi darbuotojos – musytės prižiūrėtojos. Jos aktyviai įsitraukė į VDFF rengimą. Nuo ankstyvo ryto trypinėdavo tai ant vieno, tai ant kito monitoriaus. Lįsdavo į akis, kartais į burną – vis mėgino kažką pasakyti. Kai kompiuterio ekrane pasirodė užrašas: „VDFF – šiemet žiauriai geri filmai!“, abi darbuotojos dingo. Dabar jos prižiūri kino ekraną. Įsižiūrėkite ir pamatysite.

2010 m. rugsėjis