Spalis

Dievuli, kaip nudžiugo visi Naujamiesčio gyventojai, sužinoję, kad prie pensijų bus pridėti trys litai. Juk kiek viso ko tada galima sau leisti! Tai ne tik dviem šimtais gramų daugiau morkų ir burokėlių sėklų nusipirkti ir net ne obuolių pyrago gabalėlį prie kavos išgalėti, betgi svarbiausia – pavyks į kiną vienu seansu dažniau nueiti.

Naujamiestyje buvo kino teatras „Iliuzija“, kur dirbo visi savi. Valdelis sudarydavo programą, o paskui ją ir pristatydavo, ir parodydavo. Paprastai būdavo rodomas tas pats filmas visą dieną ir visą savaitę. Kaip patikdavo naujamiestiečiams Valdelio filmo pristatymai ir rodymai! Kaip patikdavo... Pirmiausiai kiekvienam atėjusiajam Valdelis į delną įbrukdavo saldainį. Dauguma mėgo ledinukus, nes šokoladiniai greitai ištirpdavo delne. Žiūrėdavo „Paskutinį tango Paryžiuje“ vieną antrą... penktą ir septintą kartą. Žiūrėdavo ne šiaip, bet pajusdavo kiekvieną Brando veido krustelėjimą, kibirkščiuojantį žvilgsnį. Žiūrėdavo tą paskutinį tango ir galvodavo – ar dar pajėgtų taip? Ir jau kitą dieną eidavo į būrelį išmėginti tuos aistringus galvos sukinius, o po to – jau pas daktarę.

Liucija ir Rožė buvo pažįstamos seniai. Kažkada pirmadieniais lankydavo senjorų seansus „Skalvijoje“. O Valdelį pažinojo iš anksčiau. Kažkada net buvo jį įsimylėjusios, bet niekad viena kitai to nepasisakė. Ir štai jos vėl kino seanse pas Valdelį, tik jau Naujamiestyje su visais savais.

Kai ekrane iškilo pirmieji Paryžiaus vaizdai, visi saldainiai jau buvo burnose, įsivyravo mirtina tyla. Tačiau, kai po tiltu pasirodė Schneider, Roza kumštelėjo Liucijai ir šioji ėmė šnibždėti viską, ką mato, į ausį savo nematančiai draugei.

2014 m., spalis

Rugsėjis

PASAKYK SAVO VARDĄ

Noamas Čiomskis

Pasakyk savo vardą

Frederikas Vaismanas

Pasakyk savo vardą

Mišelis Gondrij

Pasakyk savo vardą

Gintautas Trimakas

Pasakyk savo vardą

Mišelis Uoelbekas

Pasakyk savo vardą

Donaldas Ramsfeldas

Pasakyk savo vardą

Jonas Beng Karlsenas

Pasakyk savo vardą

Erolas Morisas

Net prieš miegą režisieriui Sergejui Bukovskiui skambėdavo šie vardai, iškildavo kiekvieno jų veidas. Trečiam mėnesiui einant montažinėje su visa šita kompanija, Sergejui vieną dieną kažkas liepė – PASAKYK SAVO VARDĄ.

2014 m., rugsėjis

Rugpjūtis

Užsidėjus ausines Svetima nr. 1 lėtai ėjo vakarėjančiu upės krantu. Ėjo prieš tėkmę, muzikos ritmu, žiūrėdama, kaip vanduo skalauja nubalusias žolių kasas.

Lyg vėjo gūsis Svetimas nr. 2 dviračiu ją pasivijo, bet... nusivijo kažką, gal Svetimą nr. 3.

Svetima nr. 1 sustojo. Jai norėjosi sulaikyti akimirką už skvernų, todėl prisidegė suktinę ir ėmė lėtai pūsti dūmus į viršų. Išsidraikę, jie vos pastebimai leidavosi ant vandens,  paskui nuplaukdavo su srove.

Vis tik Svetimas nr. 2 grįžo. Šįkart sustojo prie Svetimos nr. 1, paprašė filtriuko savai suktinei. Lėtai ant vandens leidosi už skvernų prilaikoma akimirka.

Nebuvo jokio aistrų vulkano, anei jokio meilės punšo. Tik dūmai.

„Dėl mūsų likimo tik žvaigždės kaltos“, – mąstė dama, pūsdama kelintosios suktinės dūmus.

„Tai atpildas už mano ilgą kelią žemyn“ – žiūrėdamas į šalia tylinčią, apibendrino taksistas.

2014 m., rupjūtis

Birželis

Smagiai ritinėjasi po gatvę tuščios vienkartinės stiklinaitės.

Tai džiaugsmo šokis pagirdžius ištroškusius bėgikus.

Tai ir mirties šokis, atlikus vienintelę savo gyvenimo misiją.

Stiklinaitės – šokėjėlės. Jos išrinktosios.

Jos atgaivino išsekusius maratono bėgikus.

Ir joms visai nesvarbu - kur jie bėga, kada jie atbėgs.

Stiklinaitėms buvo svarbu pagirdyti.

Vos po kelių akimirkos gurkšnių nusviestos, jos tapo laisvos.

Laisvos nuo funcijos, laisvos nuo gyvenimo.

Galinčios sušokti vienintelį savo gyvenime mirties šokį.

Kiek per liūdnai „Surrender“ uždainuoja Elvis.

Iš mašinos išlipa merginos su vienkartiniais maišais.

Serafina L., kūrybinės dirbtuvės, „Skalvija“, 
2014, gegužės 25 d.

Gegužė

„Aš noriu savo operos teatro! Aš noriu savo operos teatro! Aš noriu savo operos teatro!“ – informacinius balsus Šarlio de Golio oro uoste mėgino peršaukti vežimėliu važiuojantis baltaplaukis vyras.

Viduriu lyg dvi priešpriešinės upės sruvo žmonės. Šonuose sėdintieji su ausinėm nesujudėjo. Tik jų pirštai bėgiojo kompiuteriais ir išmaniaisiais.

Vienintelės akys perverė baltaplaukį vyrą per storastiklius akinius.

„Beklausiai pianistai“, – burbtelėjo pririedėjęs prie į jį žiūrinčios moters.

„Ar tu laiminga?“ – paklausė jis.

„Tam turėčiau būti kitokia nei esu“, – atsakė ši.

„Aš noriu savo operos teatro!“

„Tu turi svajonę.“

„Ko tau trūksta?“

„Grožio.“

„Tai skrendam kartu.“

Palikę nebaigtą pusbutelį vyno Fickaraldas ir Violeta nuriedėjo prie vartų „Paryžius – Čačapoja“.

2014 m., gegužė