Spalis

Dievuli, kaip nudžiugo visi Naujamiesčio gyventojai, sužinoję, kad prie pensijų bus pridėti trys litai. Juk kiek viso ko tada galima sau leisti! Tai ne tik dviem šimtais gramų daugiau morkų ir burokėlių sėklų nusipirkti ir net ne obuolių pyrago gabalėlį prie kavos išgalėti, betgi svarbiausia – pavyks į kiną vienu seansu dažniau nueiti.

Naujamiestyje buvo kino teatras „Iliuzija“, kur dirbo visi savi. Valdelis sudarydavo programą, o paskui ją ir pristatydavo, ir parodydavo. Paprastai būdavo rodomas tas pats filmas visą dieną ir visą savaitę. Kaip patikdavo naujamiestiečiams Valdelio filmo pristatymai ir rodymai! Kaip patikdavo... Pirmiausiai kiekvienam atėjusiajam Valdelis į delną įbrukdavo saldainį. Dauguma mėgo ledinukus, nes šokoladiniai greitai ištirpdavo delne. Žiūrėdavo „Paskutinį tango Paryžiuje“ vieną antrą... penktą ir septintą kartą. Žiūrėdavo ne šiaip, bet pajusdavo kiekvieną Brando veido krustelėjimą, kibirkščiuojantį žvilgsnį. Žiūrėdavo tą paskutinį tango ir galvodavo – ar dar pajėgtų taip? Ir jau kitą dieną eidavo į būrelį išmėginti tuos aistringus galvos sukinius, o po to – jau pas daktarę.

Liucija ir Rožė buvo pažįstamos seniai. Kažkada pirmadieniais lankydavo senjorų seansus „Skalvijoje“. O Valdelį pažinojo iš anksčiau. Kažkada net buvo jį įsimylėjusios, bet niekad viena kitai to nepasisakė. Ir štai jos vėl kino seanse pas Valdelį, tik jau Naujamiestyje su visais savais.

Kai ekrane iškilo pirmieji Paryžiaus vaizdai, visi saldainiai jau buvo burnose, įsivyravo mirtina tyla. Tačiau, kai po tiltu pasirodė Schneider, Roza kumštelėjo Liucijai ir šioji ėmė šnibždėti viską, ką mato, į ausį savo nematančiai draugei.

2014 m., spalis