Užsidėjus
ausines Svetima nr. 1 lėtai ėjo vakarėjančiu upės krantu. Ėjo prieš tėkmę,
muzikos ritmu, žiūrėdama, kaip vanduo skalauja nubalusias žolių kasas.
Lyg
vėjo gūsis Svetimas nr. 2 dviračiu ją pasivijo, bet... nusivijo kažką, gal
Svetimą nr. 3.
Svetima
nr. 1 sustojo. Jai norėjosi sulaikyti akimirką už skvernų, todėl prisidegė
suktinę ir ėmė lėtai pūsti dūmus į viršų. Išsidraikę, jie vos pastebimai leidavosi
ant vandens, paskui nuplaukdavo su
srove.
Vis
tik Svetimas nr. 2 grįžo. Šįkart sustojo prie Svetimos nr. 1, paprašė filtriuko
savai suktinei. Lėtai ant vandens leidosi už skvernų prilaikoma akimirka.
Nebuvo
jokio aistrų vulkano, anei jokio meilės punšo. Tik dūmai.
„Dėl
mūsų likimo tik žvaigždės kaltos“, – mąstė dama, pūsdama kelintosios suktinės
dūmus.
„Tai
atpildas už mano ilgą kelią žemyn“ – žiūrėdamas į šalia tylinčią, apibendrino taksistas.
2014 m., rupjūtis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą