Birželis

„Kodėl tavo tokios senos raaankos ir veeeeidas susiglamžęs?..“ – įsistebeilijęs į pusšviesėje salėje „KLYKino“ seansą žiūrinčią moterį, paklausė šešiametis. Prie jo pribėgo kiek mažėlesnis brolis ir rimtu veidu taip pat įsispitrijo į moters rankas. Pakraipė garbanotą angelo galvelę ir numojęs putlia rankele nupurpsėjo prie brolio, kuris slėpėsi už kolonos. Vyresnėlis užtikrintu balsu paaiškino: „Ji atskrido iš kitos planetos.“ „O gal čia raaagana iš miško?“ – savo nuomonę pamėgino įpiršti mažius. „Neeeee. Ji lygiai tokia, kaip iš filmo „Monstrai prieš ateivius“.“ „Ne. Tai vilkas iš „Raudonkepuraitės“.“ „Kai aš užaugsiu, būsiu transformeris.“ „O aš būsiu Kung fu panda“, – sumosikavo rankytėmis mažėlis ir žnegtelėjo ant užpakalio vos broliui prisilietus. Vaikams įsismarkavus, moteris susiglamžiusiu veidu paėmė juos už rankų ir išsivedė.
Prie kino salės jau stoviniavo žmonės. Pusamžė porelė žvilgsniu vylingai lydėjo upę. Neturėdamas kur dėti rankų ir žvilgsnio, vyras vartė senus kino žurnalus. „Nerimo dienų“ lūkuriavo ir trys mergaičiukės – septynerių, dešimties ir trylikos. Šmurkštelėjusi į salę trijulė susmego į krėslus. Maišeliuose jau nerimavo traškučiai ir limonadas. „Mergaitės, ar jums dar ne per anksti žiūrėti tokius filmus?“ – paklausė teta administratorė. „Mama po darbo greitai ateis, liepė palaukti salėje, kad gatvėj nesibastytume.“ Filmui prasidėjus, visos trys užmetė kojas ant minkštasuolio priešais, išsitraukė savo vakarienę ir įsiklampino į Leo ir Keit gyvenimo dramą. Skambant paskutiniems muzikiniams „amerikietiškų grožybių“ arpedžio, salei braukiant ašaras, lig valiai prisikrizenusios, mergiščios susirinko šiukšles ir išsiveržė į tikrą gyvenimą. Mama taip ir nepasirodė.

2009 m. birželis