Kafkiškoje „Skalvijos“ kontoroje gyvenimas verda. Nuolatinėse kėdėse sukinėjasi Marytė, Vilma ir aš. Astra krėslą dalinasi su Elena, o Greta su Goda. Visos dirba su papildomais deguonies balionais, nes galima atverti tik vieną langelį. Pro jį įeina šviežias sankryžos išmetamų dujų oras. Tačiau ir langą atvėrus būna daugiau bėdos. Tai paukštis koks įskrenda, tai apsninga stalus. Kartais kontoroje vienu metu kalbama keturiais telefonais. Tada suskamba tikras Šnitkės kvartetas. Tie, kas tampa viso klausytojais, negali atsižavėti tokia organiška, nors ir nesurepetuota muzika. Jei pamirštama nusiimti kaukę, balsas būna pakitęs ir kalbėtojas kitame laido gale sako: „Nepažinau, būsi turtinga“. Į kontorą beveik kasdien užsuka Valdelis, pasidalinti kriminaliniais puslapiais ir kulinariniais receptais. Už atneštas gėrybes Milda paruošia arbatos. Paštininkus pradžiuginam autografais. Iki pietų užsukusiems mokytojams, atvedusiems vaikus į filmą „Klasė" pravedam gyvenimo pamoką. Su visais netrūksta šnekos.
Visos tos kontorinės sumaišties liudininkė – Antano Sutkaus mergaitė iš fotografijos. Iš tikro jai visai nerūpi šis chaosas. Ji ramiai glaudžiasi prie patikimos rankos. Ta ranka yra visas jos pasaulis. Saugus ir ramus. Tik viena, kažkieno ranka.
Elena vis žiūrėjo į šią nuotrauką, žiūrėjo. Vieną dieną Vilma ant stalo rado raštelį: „Išeinu atostogų.“
2009 m. vasaris
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą