Gegužė

Ir vėl pro pumpurų luobą prasibrovė žalumai ir baltumai. Ir vėl visos paukštytės ir paukštėnai lizduos kaitina kiaušinėlius. Deginta žolė vėl sužaliavo, laukai paskleidė mėšlo aromatą. Pienė glaustosi prie žemės grumsto. Viskas džiugina pensininką Laimutį, nors tik prieš savaitę po žydinčia obelim pakasė ilgametį draugą Pašą. Laimutis dar turi televizorių ir, žiūrėdamas serialą „Nemylimi“, pjausto praėjusio obuolių derliaus likučius. Jau po to – ilgai ir kantriai verda iš jų sūrį. Daug apskritaveidžių sūrių iškeliavo į kitus miestus su meilės palinkėjimais.
„Parnešk meilės laišką, - paprašė Vilma, kai Milda ėjo į paštą. Milda parnešė obuolių iš ekologinio turgelio. Žaliūkas su cigarete dantyse sparčiai dėlioja kilogramus į maišelius, nusidriekusiai moterų eilei.
„Neįsivaizduoju, kaip galima imt ir įsimylėt, kai esi senas.“ „Aš tai be meilės negaliu gyventi. Vis kas nors man krenta į akį, o jau tada širdis tik plazda. Šiandien prieš seansą jau įsižiūrėjau vieną tokį.“ „Tau gal aritmija, brangioji...“ „Kaip teisingai buvo pasakyta filme: „Meilė – lyg Kalėdų senelis, jei nori sulaukti, turi ja tikėti“. Ir tai yra tikriausia tiesa. Mano kaimynė, pavyzdžiui, atrado savo meilę per skype‘ą. Ryt važiuoja į Vokietiją susitikti su mylimuoju.“


Dar ilgai negalėjo išsiskirti prie „Skalvijos“ senjorai po seanso „Meilė yra viskas“. Pensininkas Laimutis stovėjo šalia, šypsojos, maišelyje laikydamas apskritaveidį obuolių sūrį.

2009 m. gegužė