Gruodis

„Ką jūs veikiat, kai nieko nedarot?“ – priekyje bėgančios merginos klausė žurnalistė. „Atsiprašau, skubu!“ – iš tolo ataidėjo atsakymas.
„Aš taip negaliu, aš tada galvoju, ką man veikti.“
„Kai nieko neveikiu, tai nieko ir nedarau“, – įsismeigė žurnalistei į akis senyvas vyras.

Žmonės vis sparčiau vaikšto. Jei sparčiau vaikšto, tai greičiau ir dirba. „Judėti judėti judėti! Draudžiama stovėti!“ „Gyvenimo tempas vis greitėja.“ Tai ir be mokslininkų išvadų aišku. Verčiau tegul jie ištiria, ar ir paukščiai greičiau skraido, ar šunys greičiau bėgioja. Jiems pakanka nugyventi vieną gyvenimą, o mums reikia 5 puslapių biografijos.

Kiekvieną rytą prieš patekant saulei jaunasis japonas iš lėto kopia į Fudzijamos kalną. Kai prieš akis atsiveria kalnagūbrių platybės, jis atsisėda ir žiūri. Žiūri į besikeičiančią šviesą, slenkančius šešėlius, debesų kelionę. Žiūri ir mąsto. Nežinia po kiek laiko paima plunksną ir kažką užsirašo. Iki pat mirties kiekvieną rytą japonas kops į kalną ir leisis nuo jo, kops ir leisis rašyti haiku.

„Prašau tik vieno, mielas tu mano Kalėdų seni, atnešk man daugiau laiko“, – įdėjo prašymą į voką Jūratė ir apseilėjusi kraštus užklijavo.

Pasižadu, kad Naujaisiais metais kopsiu į tą kalną ir ramiai į viską žiūrėsiu. Ir gal pamatysiu.

2009 m. gruodis