Lapkritis

Donatas nuo vaikystės labai mėgo žiūrėti filmus per televiziją. Jau pačią pirmą atostogų dieną, vos tėvai išeidavo į darbą, jis krisdavo į fotelį ir įsistebeilydavo į ekraną. Jis maitinosi visu TV dienos meniu. Pradėdavo serialais vaikams, paskui - pensininkams, pavakariais sulaukdavo kriminalinių, melodraminių istorijų. Ir taip kol grįždavo tėvai.
Metai bėgo, Donatėlis augo, baigė mokyklą. Atėjo metas jaunuoliui pasirinkti savo gyvenimo kelią. Ilgai nesvarstė. Donatas ateityje save įsivaizdavo tik kino režisieriumi. Ne, ne tik įsivaizdavo, jis buvo tikras, kad pats laikas imti kamerą ir kurti filmą. Jo galvoje knibždėte knibždėjo visokių istorijų. Donatas nebetvėrė savame kailyje. Padirbėjęs vasarą Palangoje barmenu, įsigijo kamerą.
Išaušo Donato režisūrinis rytas. Išgėręs kavos, ėmė galvoti - ką čia jam nufilmavus? Iš minčių raizginio sunku buvo ką išpešti. Pažiūrėjo pro langą - rūkuose įmirkusi Pilaitė. Nužvelgė kambarį – tingiai snūduriavo baldai, išdidžiai stovėjo sekcija su servizais, nukabinusi nosį kampe stovėjo šviestuvas. Katė - ir ta, lyg pagalvė, drybsojo ant palangės. „Čia kino nėra!“ – pyktelėjęs pagalvojo Donatas ir įsijungė televizorių.

Taip jis ir nesukūrė nė vieno filmo, o potencialūs žiūrovai už tai jam liko be galo dėkingi.

2009 m. lapkritis