Kovas

Žiemos tyla baigėsi. Tris mėnesius snaudę garsai ėmė lįsti, sklisti, lietis kaip pasiutę. Viskas marma, šliurpsi, barba, pliumpsi, teška. Tai ypač džiugina muzikologo Arvydo ausį. Jis jau kelintą valandą guli lovoje ir klausosi tikrosios muzikos koncerto. Lyg ir norėtųsi miegoti, bet negali. Garsai nepaliaujamai skverbiasi pro Arvydo ausų būgnelius. Jam girdisi Steve‘o Reicho „Miesto gyvenimo“ fragmentai, vėliau – „Drumming“ keturioms poroms bongo būgnų, trims marimboms, trims varpeliams, dviem moteriškiems vokalams, švilpavimui ir pikolo fleitai.


Vis dėlto nesibaigiantis nakties koncertas muzikologą ima varginti. „Gal paskaityti knygą? – mąsto gulėdamas. – Bet ne, reikia taupyti elektrą.“ Šaldytuvas, pasirodo, irgi neturi kuo paguosti. Tuščia. Vien garsai. Drebulys perbėga kūną, ir Arvydas nusprendžia lovoje nebesikankinti. Užmigti, šiaip ar taip, profesinė klausa jam neleidžia. Jis apsirengia ir, pasiėmęs knygą „Vilnius, miestas arčiau širdies“, išeina į gatvę. Prie namų nedega nei vienas žibintas, tačiau netoliese iš parduotuvės vitrinos sklinda rausva šviesa. Arvydas nudžiunga, nes ten yra pastogė ir turėklai atsiremti. Pro šalį prasliūkina du bomžai, sustoja prie konteinerių ir ima įnirtingai raustis. Ekologiškai išrūšiuoja radinius ir nueina. Netrukus atvažiuoja šiukšliavežis. Laikrodis rodo šiek tiek po ketvirtos. Miesto simfonijoje pasigirsta vis naujos šalutinės temos. Atsklinda traukinio bildesys, įsijungia mašinos signalizacija, pradeda važinėti troleibusai. Varnos su žvirbliais budina svietą.
Nors ir išvargintas garsų, bet persmelktas pavasarinės Vilniaus nuotaikos, Arvydas grįžta namo. Jis laimingas, nes vėl pamatė gyvenimą. Atidaręs pianino dangtį, atmaizgo prie stygos pririštą medžiaginį kapšelį ir, pasiėmęs visus per gavėnią sutaupytus pinigus, lyg koks pegasas lekia į „Skalviją“. Ant kasos langelio kaba užrašas: „Bilietų į „Kino pavasario“ filmus nebėra.“

2010 m. kovas