Balandis

Prieš trejus metus apsigynusi filosofijos daktaro laipsnį, Alisa vis dar nežinojo, koks yra jos gyvenimo tikslas. Tačiau rankų stengėsi nenuleisti ir kas rytą išsiųsdavo savo CV į visas keturias puses. Lyg kokia pradedanti Holivudo aktorė, ji dirbo tai viename, tai kitame bare. Ten sėmėsi neknyginės gyvenimo filosofijos. Vėlyvais vakarais, grįžusi į Šeškinę, Alisa išeidavo į balkoną ir pešdavo dūmą. Tačiau kaskart ją vis labiau slėgė „dulkės sindromas“. Visi jos bendraamžiai, barų lankytojai, nuoširdžiai įnikę į darbus, daro karjeras, žaviai šypsosi žurnalų viršeliuose.
„Nešvaistyk gyvenimo nekvalifikuotam darbui!“ – Alisos galvoje visą laisvadienį skambėjo frazė, perskaityta afišoje, kuri kvietė į karjeros mugę. Ji norėjo išsivaduoti iš kankinusių minčių, bet nežinojo kaip. Klaidžiodama pavasarinėmis senamiesčio gatvelėmis, Alisa išgirdo rėkaujant.
„Mama... mama... mama! Na, kas atsitiko? Kodėl ji neišeina? Kas pasidarė!“ – užvertusi galvą šūkavo aštuoniasdešimtmetė garbiniuota žilagalvė moterytė. „Mama! Mama, aš jaudinuosi,“ - net rankom skėsčiojo. Į balkoną išpėdino juodu šeštojo dešimtmečio kostiumėliu apsirėdžiusi šimtametė su kailiniu galvos apdangalu. „Ko? Na ko tu nori?!“ - „Mama, kodėl tu nekeli ragelio?!“ - „Kodėl neskambini?“ - „Aš skambinu tau, skambinu!“ - „Kodėl neskambini?“ - „Tu negirdi telefono skambučio!“ - „Aš laukiu laukiu... laukiu.“ - „Mama, tu negirdi telefono skambučio. Aš taip jaudinausi!“ - „Aš jaudinausi, kodėl neskambini? Aš laukiu laukiu...“ - „Kodėl tu nekeli ragelio?!“ - „Aš jaudinausi.“ - „Aš labai jaudinausi!“ - „Ką? Ką?! Ką?!“

Toliau Alisa nebegirdėjo. Ji sparčiu žingsniu nukulniavo į Centrinį paštą ir išsiuntė telegramą Kirai Muratovai: „Ačiū už atsakymą.“ Po to grįžo namo ir konkursui ėmė rašyti scenarijų apie Alisą, kuri ieškojo savo gyvenimo tikslo.

2009 m. balandis