Kaip ir kiekvieną rytą Lina, Tolstojus ir Ana sėdėjo su kava ir cigaretėmis. Tiesa, rūkė tik Lina. Tolstojus vis postringavo apie sudėtingą, bet nežemišką meilę, o Ana grąžė rankas ir visą laiką verkė. Lina taip įsigyveno į tuos rytinius pasisėdėjimus, kad nepastebėjo kaip atėjo žiema. Ji nebegirdėjo skambančių trijų katedros varpų dūžių prieš aštuntą, sparčių girždančių žingsnių ant sniego. Lina vis vėliau nueidavo į darbą, o ten mintimis ir toliau bendravo su Tolstojumi. Nes Ana vis verkė. Vieną rytą Lina neišėjo į darbą. Negalėjo. Mat Ana vadavosi mirtimi. Prie jos budėjo du ją mylintys vyrai. Tolstojus ir Lina stebėjo tą graudžią meilės, kančios, sielvarto, atleidimo sceną. Taip atėjo ir Naujieji Metai.
Sausio pirmąją, Linai atsisėdus prie kavos ir cigarečių, Tolstojaus ir Anos nebebuvo. Liną buvo apėmęs nenusakomas palaimos jausmas. Ji buvo pasipildžiusi kitokiais gyvenimais ir išgyvenimas. Nors buvo tik dvidešimt aštuonerių, mintimis ji jautėsi senyva moterimi. Lina klaidžiojo akimis po pilnas knygų lentynas, tačiau žvilgsnis prasmego sniego baltume. Ji laukė pensijos, kai galės nuo ryto iki vakaro būti įdomiausių žmonių draugijoje, kai jų gyvenimai virs jos išgyvenimais.
Staiga suskambo telefonas. Lina krūptelėjo, išliejo kavą, cigaretės pelenai užkrito ant frotinio chalato. „Nori pažiūrėti „Aną Kareniną?“ – paklausė kažkur girdėtas balsas. „O kas čia kalba?“ – suglumo Lina. „Tolstojus juk“ – atsakė šis. „Dar vienas nukvakelis“ – pagalvojo Lina ir padėjo ragelį.
2010 m. sausis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą