Kovas

Ant ką tik padengto sniego veltinio, nors ir naktis, daug pripėduota. Vienos pėdos paliko eglutės įspaudus, kitos – didžiulės, 45 dydžio – atsikartoja tik kas antrą mano žingsnį. Kai kurios įmintos į ankstesnio praeivio pėdas. Tų pėdų daug lyg rojuj. Rytą raštuotas veltinis susigėrė pavasarinėn žemėn. Taip ir sakė Mikalojus, kad šeštadienį bus pavasaris. Mat jam nepamelavo Aušrinė.
Dėl to varnų gyvenimo ritmas nepakito. Pavakarį, apie penktą valandą, jos skrenda į šiukšlyną. Septintą nuogas kaštonmedis „Skalvijos“ kieme prisipildo aršių juodvarnių diskusijų. Devintą varnų nė garso nelieka. Iki paryčių jos pluša pragare. Iš ten visa jų išmintis.
Ne veltui buvęs menininkas iš pragaro, dabar ministras rojuje, sako, kad reikia žmogui kančios. Kančia virsta kūryba. Kuo kančios daugiau, tuo gražesni žiedai prasiskleidžia.
„Pasižiūrėkit į Holivudo kino amatininkus, – porina Romeo Castellucci. – Ar gali jie sukurti ką nors gilaus?“ Tačiau jie moka vertinti spalvingą lūšnynų kančią. Argi galėtų gimti vizija apie milijonus rojuje?
Tik viena neaišku: kodėl meno nepritekliaus ir kitų bendražmogiškų kančių kamuojami Lietuvos kino režisieriai vis dar nesprogsta magnolijų žiedais? O ir menas kažkodėl gimsta kanalizacinėmis triumfo arkomis, kylančiomis iš upės. Toks tas pragariškas rojus žemėje.

„Jėzau, kaip gera! Aš tik dabar pajutau pavasarį! Ir omletą, ir Rivette’ą!“ – eilėmis prabilo jauna kūrybinga siela.

2009 m. kovas