2010 m. kovo 11 d., ketvirtadienis

Vasaris

Dešinysis Neries upės krantas. Ant ledo briaunos sėdi vyras, įmerkęs meškerę. Sėdi nejudėdamas, lyg koks paminklas amžinajam žvejui. Akys pro storastiklius akinius įbestos į eketę. Tingiai krinta retos snaigės, ir žvejo rūbai vis bąla, pasidengdami pelėsiniu sluoksniu.
Šį vaizdą jau gerą valandėlę pro „Skalvijos“ administracijos langą stebi garsi autorinio kino kūrėja Marija. Ji renka medžiagą būsimam savo filmui. Marija dar nežino, apie ką jis bus, bet džiaugiasi suradusi šiltą vietą stebėti gyvenimą.
Lyg laidotuvių procesija piko valandą slenka mašinos. Į haid parką baltoje tarpgatvių saloje susirinko juodvarniai. Netikėtai iš dešiniojo kranto, stiklinės savivaldybės, atsklido saulės zuikučiai. Marija net prisimerkė. Tačiau kai vėl sufokusavo žvilgsnį į nubalusį siluetą ant ledinio kranto, ją išmušė karštis. Netoli žvejo laipteliais į upę neskubiai lipo pusnuogis vyriškis. Paniręs lig kaklo, jis energingai grybštelėjo vandenyje keletą yrių ir oriai išlipo į krantą. Dar pastovėjęs ant galvos, vyrukas ramiai apsirengė. Žvejys nė nekrustelėjo.
Marijai tai buvo didysis dienos atradimas. Todėl kitą dieną ji nusprendė pati eiti pažvejoti dešiniajame krante. Apsitūlojusi visais savo drabužiais ir tėvo „dublionke“, Marija prisigretino prie vakar stebėto žvejo. Jis tarsi nebūtų pakrutėjęs. Pasirodė kažkur labai matytas. Bet labiausiai Marija laukė to į upę neriančio „ruonio“. Ir jis atėjo. Pakartojo savo vakarykštį ritualą. Kai vyras apsirengė, režisierė prisistatė ir pareiškė norinti apie jį sukurti filmą. „Larsas, buvęs režisierius, nebenorintis su kinu turėti nieko bendro. O ten sėdi Woody, – mostelėjo į žvejo pusę, – jis amžiams davė tylos įžadus.“
Taip autorinis kinas ir nyksta.

2010 m. vasaris

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą