Septynaukščio namo dydžio laivas plaukė iš Turkijos į Siriją. Maloniai pasilabinę, prie vieno stalo susėdo šeši bendrakeleiviai. Jie abejingai žvalgėsi aplink, kol buvo atneštas „starteris“. Nejaukią užstalės tylą nutraukė įrankių skimbčiojimas. Šešiukė kruopščiai kramtė kiekvieną kąsnį, tarsi stengdamiesi pateisinti slegiantį svetimumą. „Ar tau skanu?“ – vienu klausimu tvyrantį nejaukumą perplėšė Jūratė. „Visai nieko“, – sumurmėjo Audra. „Iš kur jūs?“ – pažįstamą kalbą išgirdęs, paklausė Selčiukas. „Iš Lietuvos“, – duetu atsakė merginos. „Aaaaa, pažįstu vieną jūsų režisierių. Bartą.“ „Jūs žinot Bartą? Bet juk mes taip pat dirbam sinemoj!“ – akis išvertė lietuvaitės. „Buvau antrasis operatorius Portugalijoje.“ „Ką, rimtai?“ „Aš tai negaliu suprasti, dėl ko žmonės kuria filmus, o kiti juos žiūri. Juk gyvenimą reikia gyventi, o ne į kažkokį jo perdirbinį žiūrėti“, – savo monologą išsakė Joachimas iš Šri Lankos. „Na, čia tai jau jūs drąsiai pareiškėt!“ – vos tvardydama pasipiktinimą, iškošė Izabelė. – Tai gal ir knygų nereikia skaityti?!“ „Aš tai ir pats norėčiau sukurti filmą, bet dokumentinį“, – mėgindamas gesinti gaisrą, svajone pasidalijo Selčiukas. „Ir galėtumėte jį parodyti Zagrebo dokumentinio kino teatre“, – išdidžiai pasakė Stjepanas. – Neseniai atidarėm vienam tokiam požemyje, telpa 40 žmonių.“ „Niekaip nesuvokiu, kam filmuoti gyvenimą, kurį ir taip visi mato?“ – toliau stebėjosi Joachimas. „Betgi kiekvienas išsilavinęs žmogus turi būti matęs bent jau kino klasiką...“ – skausminga intonacija prieštaravo Izabelė. „Vieni mato, kiti nemato“, – dalydamas pagrindinį patiekalą, įsiterpė padavėjas Marcelis. „Būtent. Gurkšnojam mes vyną vieną vasaros vakarą ant Vilniaus kalnelio. Ten daug vakarais susirenka jaunimo. Po to lieka visokių butelių, kuriuos kartkartėmis susirenka bomžai. Yra ir tokia moterytė Marija. Kultūringa, neįkyri. Pataria, kur geriau sėdėti, kad policijos kameros nenufilmuotų. Tą vakarą buvo labai tuščia, ji mums ir papasakojo, kad kažkada buvo bibliotekininkė, o mirus dukrai, ėmėsi globoti dvi anūkes“, – pasakojo Audra. „Visko gali atsitikti“, – supratingai palingavo galvą padavėjas ir nuėjo. „Man ir patinka žmonės, visokios istorijos apie juos, – sutiko Selčiukas, – kurčiau filmą apie savo šeimą. Kiek ten visko!“
„Stop! Nufilmuota! Visiems ačiū!“ – pro ruporą sušuko senolis Oliveira.
2009 m. rugpjūtis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą