Sausis

Pagaliau. Sulaukėm. Jau gyvenam Europos kultūros sostinėj. Ar kas pasikeitė? Tiesiog per akimirksnį. Kol fejerverkai buvo spjaudomi į dangų, senos varnos su nutukusiais balandžiais patyrė infarktus. Sostinės gyventojai, supratę, kad dar ne viską žino apie Brechtą, Kantą ir Griegą, migravo į Lietuvos pašalius. Miestas staiga ištuštėjo. Nuo Gedimino kalno matėsi tik vienas kitas į dangų kylantis ryto dūmelis. Tolumoje dundėjo traukiniai, jungiantys mus su Rytais ir Vakarais.
„Net ir ledinės Neries atplaišos kažkokios nebe tokios, – žvilgterėjusi pro „Skalvijos“ langą pagalvojo meniškos sielos Kristina, – tarsi plaukiančios japonų graviūros.“ „Menas – kaip išsigelbėjimas nuo tikrovės“, – nutraukė tylą Sergejus L., lyg būtų perskaitęs Kristinos mintį, nors iš tikrųjų ką tik buvo grįžęs iš Kino atostogų.
Staiga pro tą patį „Skalvijos“ langą Sergejus, Kristina, Buba ir Živilė pamatė spūstį prie Žaliojo tilto. Mašinos ant abiejų upės krantų mirksėjo avarinėmis lemputėmis. Ant išorinės tilto pusės stirksojo žmogelis, vis dar nežinantis, kaip išsigelbėti nuo tikrovės. Po valandėlės prekeiviai nešiojo kibinus, čeburekus ir gaiviuosius gėrimus. Upę lyg rūkas slėgė moralinis nerimas. Iš abiejų krantų skambėjo drąsinantys šūksniai, kol galiausiai susiliejo į vientisą skandavimą. Žmogelis perlipo per turėklus, o džiūgaujanti minia jį palydėjo į Žiemos ekranus.


„Kokie mes skirtingi ir kiek mažai mes vieni apie kitus žinom, – plaudama indus dūsavo Rūta. – Vienas iš salotų iškapstė pomidorus, kitas lėkštėj paliko papriką, trečias – agurkus. Bet svarbiausia, kad visiems salotos patiko.“

2009 m. sausis