Šitaip būdami nė nepastebėjom, kaip praėjo dvidešimt metų. Džiaukimės – jubiliejus! Pasveikinti liaudį pakilo šalies kultūros ministras. Sveikinimo kalba buvo netrumpa. Ministras buvo paprastas ir į liaudį kreipėsi visiems suprantamais žodžiais – kas antrą jo žodį nustelbdavo pyptelėjimas. Bet tai tik radijo ir televizijos transliacijoje. Katedros aikštėje stovintiems žmonėms nukrito ausys, iššoko akys. Vėliau ilgametė aikštės valytoja „Labo ryto“ žurnalistui pasakojo, kad tokio kalno šiukšlių ji nepamena per visus dvidešimt Nepriklausomybės metų.
Tą naktį ne tik pensininkai vartėsi nuo vieno šono ant kito. Daugybė žmonių nubudo sunerimę. Pakilusi iš patalo Vilma pažiūrėjo į veidrodį ir tradiciškai paklausė: „Kas tu esi?“ Ir pirmą kartą atsakymas atskriejo žaibiškai. Vilma suprato, kad jos laukia Didžioji užduotis. Ji sušaukė skalvijiečius į neeilinį susirinkimą. Visiems buvo išdalinti pundeliai skrajučių su klausimu: „Kas tu esi?“ Skalvijiečiai pasklido po gatves, o Vilma užrakino „Skalvijos“ duris.
Žinia apie bundančią revoliuciją akimirksniu pasiekė Ameriką. Kitą rytą į „Skalviją“ atėjo faksograma: „Jau šiandien, jau dabar, visos šalies protingi žmonės, vienykitės! Aš su jumis! Jonas Mekas.“2010 m. gegužė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą