„Kaip pasikeitė pasaulis, jei jau niekas nebelaukia traukinio“, – sėdėdamas ant suoliuko, nunarinęs galvą atsiduso Gabrielius G. M.
„Tai kad jis ką tik nuvažiavo! – paprieštaravo broliai L. – O! Žiū, ir kitas jau atbilda!“
Kitapus gelžkelio stovėjo Ieva ir nekantriai laukė atvykstančio traukinio. Jai magėjo išbandyti pasiūlytąjį menininko šifravimo būdą. Kuo labiau stiprėjo garsas, tuo neramiau jai darėsi. Ji bijojo, kad nesugebės nieko įžiūrėti. Mažytėje Pavilnio stotelėje traukinys neturėjo stoti. Iš bėgiais atsklindančio garso buvo justi, kad greitis didelis. Pagaliau išniro garvežys. Ieva prisimerkė. Traukinys buvo ilgas, gal trisdešimt vagonų. Matyt, važiavo iš Kaliningrado į Maskvą. Vagonai Ievai ėmė lietis, ištryško ašaros. Ji stipriai užsimerkė ir – tada pamatė. Vaizdas susifokusavo. Kitapus stovėjo liesa, gan aukšta, tamsi vyro figūra. Ypač ryškus buvo veidas: žili tiesūs plaukai, žila barzda, išsišovę kaulėti skruostikauliai, ryžtinga nosis, baltavo aukšta kakta, o juodi antakiai negalėjo sulaikyti skvarbaus juodų akių žvilgsnio. Apstulbusi Ieva nebenorėjo atsimerkti. Ji jautėsi tarsi Faustina, patyrusi Jėzaus apsireiškimą.
Nežinia kiek laiko praėjo. Gelžkelis jau buvo nurimęs, saulės įkaitinti bėgiai kvepėjo derva. Oras virpėjo nerimastingu M. Hanekes slaptingumu.
Grįžusi į darbą, „Skalvijos“ kasoje Ieva išgirdo sakant: „Man vieną bilietą į šį filmą, kaip visad - toje pačioje vietoje.“ Pakėlusi akis, ji susitiko įdėmų nesimarkstančių akių žvilgsnį. Ieva tikrai nežinojo, kokia ta jo vieta, bet ji iškart atpažino kūrėją.
2010 m. balandis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą