Dabar tas metas, kai laikas geriausiai matomas. Jis įgavęs kūną. Labiausiai panašus į katiną, tupintį ant palangės. Laiko pilkumo negali suardyti nei garsai, nei sniego švytėjimas. Laiko pilkumas suteikia ramumą. „Šiais laikais tik laidotuvėse žmonės gali pabūti ramybėje“, – sako mama Gogo. Kažin kažin. Ramybei reikia laiko. Čia jo maža.
Tačiau gruodyje laikas ištįsęs. Laikas šliaužia, o mes, panirę į jį, su juo. Atrodo, kad net upės lėčiau teka. Ir taip iki Naujųjų. Nubarščiusi suktinukės pelenus į „Kristaus kančios“ vazonėlį ir išpūtusi paskutinį dūmą pro „Skalvijos“ langą, nuslinkau penktąjį kartą žiūrėti „Balto kaspino“. 2010 m., gruodis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą