2012 m. sausis

Svarbiausia, mieli ponai, stebėjimas, – iškėlęs pirštą lyg šauktuką, užtikrino Jacques‘as Tati. Ir pastebėjo, kaip visi į jį įsistebeilijo. Na, tiek stebinčių vienu metu jis tiesiog negalėjo atlaikyti, išėjo kurti kino. Tegul filmuose mane stebi, – suniurna sau.
Pastebėjimų Tati turėjo prisirinkęs visiems gyvenimo filmams. Tačiau stebėti nesiliovė. Ką reikės daryti su visais tais stebėtais pastebėjimais? – vis mąstė.
Atsikelia rytą, žiū pro langą – sninga. Na ir kas. Gražu. Beeeet štai – nuo Pikoli šaligatvio žmogysta kasa pernakt nugulusį sniegą. Ritmiškai lyg šienautų. Prie jo prieina ponia su šunimi ir vos linktelėjusi kažką kalba. Vyras toliau kasa lyg šienautų. Tada moteris timpteli kasėją už rankovės, šuo pradeda amsėti. Žmogysta išsitiesia, nusiima nuo ausų ausines ir švelniai pasižiūri į ponią. Kokios gi muzikos klausėsi vyras, kasęs sniegą? – patrynęs ausį, nuėjo virti kavos Tati. Kava buvo pasibaigusi. Neliko nieko kita, kaip nusileisti į barą apačioje. Įėjęs su sniego gūsiu, Tati prie baro pastebėjo pagyvenusią prostitutę, juoda elegantiška suknia. Ji skaitė storą knygą. Bare griaudėjo „Montekių ir Kapulečių“ tema iš Prokofjevo baleto. Toji moteris – nuostabioji vienatvės mokytoja, – pagalvojo režisierius, užsisakė kavos ir prisėdo prie skaitytojos, mėgindamas įžiūrėti, kokią gi knygą ši skaito. Staiga jos rankinėje suskambo cirko maršo melodija. Moteris grakščiai išsitraukė „Nokia“ ir išjungė maršą.
Ir taip kiekvieną dieną, – nurijęs paskutinį gurkšnį kavos, savo pastebėjimą Tati padovanojo kaimynei ir išėjo kurti kino.


2012 m. sausis

Gruodis

Tik dabar paaiškėjo, kad etatinė vasaros rytų sveikintoja varna buvo pirmoji geros žinios pranašė. Tam net specialiai klevo šakų raizginy buvo susuktas lizdas. Išlįsdavo iš lapų palapinės, nusileisdavo ant antenos ir visu kūnu išrėkdavo tą žinią. Tada dar nebuvo galima suprasti, ko ji ten kranksi, net traukinių bildesį nustelbdama. Bet tebūnie.
Antrasis buvo kėkštas. Prilėkė prie lango ir, galvą pakreipęs, ėmė barškinti į stiklą. Žiūrėjo, įdėmiai žiūrėjo į akis. Iš kur gali žinoti, ką reiškia tokie žiūrėjimai.
Kitąkart, vakarojant po medžiu, ant peties nutūpė plunksnasvoris sparnuotis. Ausų būgnelius pasiekė švelnus garsas. Tačiau pasidarė dar neaiškiau.
Ir ką pagaliau reiškia, kai gatvėje merdėjančio balandžio akyse pamatai žmogišką žvilgsnį?
„Būk smalsus, stebėk viską, kas daro tave laimingą, ir stenkis suprasti kodėl“, – patarė Nicolas Ray‘us.
Kai virš lango pastogėje apsigyveno balandžiai ir naktimis per miegus vis kažką suburkuodavo, apėmė neviltis.
Tačiau vieną rytą paskambino į duris:
– Kas ten?
– Jimas, Jimas Jarmuschas. Neprisimeni manęs?
– Ne, juk niekad Tavęs nemačiau. Iš kur man žinot, kad čia Tu?
– Ar laiminga mane pamačius?


2011 m., gruodis

Lapkritis

Nuo ryto iki pavakario prie „Skalvijos“ būriuojasi minios. Pravažiuojantys troleibusuose ir autobusuose ar sankryžoje priešais raudoną šviesą lūkuriuojantys vairuotojai stebisi – kas gi čia vyksta? Net ir Tilto gatvėje čerpinį stogą keičiantys stogdengiai, kaklus ištempę, mėgina susigaudyti. Kiekvieną mielą dieną sangrūdoje prie įėjimo – ir poromis surikiuoti mokyklinukai, ir dūmą slapčia pešantys paaugę jaunuoliai. Vieni kitus pakeisdami jie eina žiūrėti kino. Filmai kiekvienam pagal amžių. Ne bėda, jei tau jau septyniolika ir vis dar neišmokai žiūrėti kino. Tai pataisoma. Tereikia pradėti žiūrėti. Bet... žiūrėti taip, kad matytum. Matytum, kad pamatytum. Pamatytum, kad mąstytum. O tada jau lieka visai nedaug – išsakyti, ką mąstei ir išmąstei. Bet ir čia nebūsi vienas lauke karys. Nuomonę iš kiekvieno subtiliai ištrauks kino žinovai.
Ar galėjo Lumière‘ai ar Leninas savo laiku įsivaizduoti, kad kinas taps aukštuoju menu? Kad bus sukurta Kino žiūrėjimo mokykla? Ir kad į picomis ir silkėmis kvepiančius operinius reginius Kongresų rūmuose šitoji karta kojos nekels?


2011 m. lapkritis

Spalis

Graibstydamos pakelėse vynuoges, kapnodamos pavienius viršūnėse kabančius obuolius, strazdų grupuotės traukia pietų link. Kelionės džiugesio ir nerimastingumo pilnomis giesmėmis net ir naktimis pamalonina atsitiktinius naktinėtojus ar nemigos kankinius. Vis dar lapais kvėpuoja medžiai, dar virpina savo kūnus, bet greitai kalnais viskas suguls ant žemės. Širšės nors dar sukiojasi aplink pūvančius obuolius, bet jau vangiai, tik dėl saulės atkaklumo.
Įšalusiame name sumerkęs kojas į dubenį šildėsi Béla Tarras. Už lango lyg koks širdininkas nelygiai kvėpuodamas švilpė vėjas, piktai žarstė stambias lietaus saujas. Puode šutinosi kelios bulvės. Tarras nepastebėjo, kad vanduo dubeny visai nebešildė. Jam tai nebuvo reikšminga. Jis žinojo, kaip Dievas sukūrė pasaulį. Ne šiaip žinojo, pats buvo šalia.
Į duris kažkas pasibeldė. Ir darkart. Tarras tarsi negirdėjo. Beldimasis nestiprėjo, bet buvo atkaklus. Tarras lėtai iškėlė vieną koją, pastatė ją ant plūktos žemės, paskui taip pat neskubėdamas ištraukė ir kitą. Ritmiškas beldimas į duris, fone girdimas gūsingo vėjo švilpimas, lietaus žarstymas ir bulvių kunkuliavimas priminė Budos vaikų orkestrą. Kai Tarras atidarė duris, priešais save pamatė septynmetį Mikalojų ir japonų keliautoją Tanedą Santoką. „...saulėtekio raudonis... saulėlydžio raudonis... nėr ką valgyti“, – prašneko japonas. Tarras būtų uždaręs duris jiems prieš nosį, bet suprato, kad beldimasis nesiliaus.
Kai prašalaičiai buvo pasodinti prie stalo, Mikalojus paklausė: „Jei Ieva sukurta iš Adomo šonkaulio, tai gal Adomas yra pusiau moteris? Jei Dievas sukūrė vyrą, tai kodėl nesukūrė ir moters taip pat?“
Tai buvo paskutiniai prašalaičiai, kurie prisibeldė į Tarro namus.

2011 m. spalis

Rugsėjis

„Dokumentika – labiausiai apie žmones“, – pasakė Giedrė spindinčiom akim, ir tuo niekas daugiau
nebesuabejojo. Patekti į SKA dokumentikos kursą panoro daugybė jaunuolių.
„Apie ką norėtum sukurti filmą?“ – klausinėjo atrankos komisija.
„Apie katiną Mikį. Jis mano draugelis jau 9 metai“, – atsakė Antanas.
„Aš norėčiau apie Antaną, kuris naktį grafičius piešia iš glėbio nepaleisdamas savo katino.“
„Man patinka naktinis Vilnius, žiūriu į vėlyvas šviesas languose ir spėlioju, kokie ten gyvenimai?“
„Gal apie močiutę Angelę. Kai ji manęs lūkuriuoja prie lango, atrodo tokia viena... vieniša.“
„Kai šešiolikto gimtadienio proga tėvai padovanojo vaizdo kamerą, kas rytą penkias minutes nuo 8.15 filmuoju kiemą. Ten tiek visko būna...“
„Neįsivaizduoju... nežinau...“
„Jau seniai galvoju, kad jei kurčiau filmą, tai apie tą Valdą iš „Ozo salės“. Ten ir supratau, kas yra kinas.“
„Dėstytoja, o galima kurti filmą apie tai, ko dar nepažįsti?“ – Giedrės paklausė Alina.

Iš „Skalvijos“ metraščių

2011 m., rugsėjis

Rugpjūtis

Atėjo Grajauskas,
išėmė iš maišelio ir
ant stalo parideno
tris sraiges ir graikinį riešutą.
Keturi kevalai pūpsojo skirtumais:
Vienas užsisklendęs riešutas
ir slapukiškai atviros sraigės,
šliaužiančios mintimis.

Kai vėl atėjo Grajauskas,
surinko nuo stalo sraiges, riešutą,
ir mintis,
Sudėjo į tą patį maišelį,
Sakė: paleis.
Ir riešutą?

Buvo atėjęs Grajauskas,
Kai išėjo,
Atrodė, kad ir nebuvo.
Bet kaip su tuo riešutu?

(iš vaizdo montažo pratybų)


2011 m., rugpjūtis

Birželis

Šimtametis Kazimieras jau seniai niekur neina iš namų. Gyvendamas antrame aukšte, nebesuranda jėgų laiptams. Tai jam netrukdo iščiupinėti dieną, o neretai ir naktį iki paskutinės minutės. Kai Kazimierą aplanko nemiga, jis sėda į krėslą ir žiūri į gatvės žibinto apšviestą kambario sieną. Besikeičiantys vaizdai kuria vis kitas istorijas – žaismingas, kartais dramatiškas, net ir šiurpokas. Galiausiai vaizdas ima blėkšti ir mažojo Kaziuko fotografija ant knygų lentynos sušvinta. Tačiau kinas vis dar nesibaigia – tik pasipildo garsais.
Iš pradžių – paukščių giesmėmis, šlovinančiomis saulę, paskui – kovingais varnų signalais. Pagrindinės vokalinės temos išauga į simfoniją, skirtą troleibusams, autobusams, žoliapjovei ir šiukšliavežei. Kai garsinis fonas pasiekia kulminaciją, kino vaizdas jau būna nusileidęs ant šviesių medinių grindų. Kazimierui patinka dienos eksperimentiniai filmai, kuriuos jis prilygina vaizdų poezijai.
Pagaliau pakilęs iš krėslo, šimtametis išeina į balkoną, lyg dirigentas kilsteli ranką, kažką džiugiai palabindamas. Numindžikavęs penkiolika pėdų pirmyn ir atgal, apžiūri gėlių lovelyje išdygusias remontantines žemuoges. Pastaraisiais metais alyvų kvapas jam patinka labiau nei ievų. Tačiau pakalnutės visad buvo kvapų karalienės...


2011 m., birželis

Gegužė

Kai prieš 50 metų pranašas Jurijus grįžo iš Dangaus, Žemėje niekas nebuvo pasikeitę. Tiesa, slyvaitės ir vyšnaitės jau buvo pradėję žydėti, o kaštonai tik tik spėjo išlankstyti savo žalius pirštelius. Vis dėlto 108 minučių pabuvimas Danguje savo davė.
Lietuvos Kinematografijos ministerijoje buvo sušauktas neeilinis posėdis. Nei abejonių, nei diskusijų niekam nesukėlė ministro mintis, kad reikia kuo greičiau pastatyti naują kino teatrą, kuris vadintųsi „Planeta“. Tokiam kino teatrui buvo ieškoma ypatingos vietos. Galbūt todėl šio vienbalsio sprendimo įgyvendinimas kiek užtruko.
Pagaliau, po pusantrų metų, prieš rinkimus į LTSR Aukščiausiąją Tarybą ir vietines tarybas buvo prisiminta, kad Karolio Požėlos gatvėje neseniai pastatytame menininkų name ant Neries kranto yra dvi salės. Visiems net palengvėjo. (Už šį prisiminimą draugas J. V. gavo premiją.)
Netrukus buvo imtasi skubių darbų. Interjero apdailai pirmą kartą respublikoje buvo nuspręsta panaudoti modernią medžiagą – šiferį. Salių jaukumui sukurti pasirinktos ne tokios modernios, bet natūralios medžiagos – plytos ir medžio plokštės.
Kai 1963 m. iš Dangaus pargįžo pranašė Valentina, Žemėje jau buvo kai kas pasikeitę. Vilniuje, name ant Neries kranto veikė vienintelis dviejų salių kino teatras „Planeta“, kurio antrojoje salėje buvo rodomas naujas filmas „Skrenda gervės“.

Ištrauka iš būsimos knygos.

2011 m., gegužė

Balandis

Tikras vilnietis Vytautas šiuo metu gyvena orų senjoro gyvenimą. Kiekvieną rytą, o ir vakarą, nepaisydamas nei audrų, nei speigų, kaip koks miesto šeimininkas, išdidžiai, elegantiškais žingsniais išmina savo teritorijos ratą. Dienomis pagrindinis Vytauto užsiėmimas – savęs įtikinėjimas ar net apgaudinėjimas. Nors apie daugelį dalykų jis turi geležinę nuomonę, tačiau nepaliaujamai stengiasi ją keisti.
Kiekvieną rudenį Vytautas save įtikinėja, kad būriai išskrendančių paukščių klega lygiai taip pat kaip grįžtantys. Tačiau vieną pavasarinę naktį išgirdęs ritmingą sparnų švytavimą, džiugų gagenimą, pats ima plasnoti lyg koks Chagallo sparnuotis.
Vytautas visad buvo didelis scenos menų mėgėjas. Nei vienais metais nepraleisdavo per TV transliuojamų „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų. Tačiau net pats nustebo, kai šiemet save įtikino verčiau nueiti į „Mados infekciją“. Grįžęs namo iš renginio, nesijautė apgautas.


Kaip žinia, pirmadieniais Vytautas eina į senjorų seansus. Jam visai nesvarbu, kokį filmą žiūrės. Svarbiausia būna, nusikelti į kitus, jam nežinomus gyvenimus. Tačiau vis pristigdavo dar stipresnio tikrovės pojūčio. Todėl pasibaigus filmui, Vytautas prisiekdavo, kad jau rytoj eis žiūrėti filmo 3D. Ir pagaliau, kylant „Juodosios gulbės“ titrams, apsisprendė.
Kitą rytą Vytautas nusipirko bilietą į Wimo Wenderso „Piną“. Eidamas į filmą net jaudinosi. Būgštavo, kad jo abejonės dėl kino tikroviškumo pasitvirtins. Per filmą Vytautas ašarojo, akiniai rasojo. Daugiau Vytautas nebežiūrėjo 3D.

2011 m., balandis

Kovas

Žiemos pradžioje kiekvieno žingsnio girgždėjimas sniege būna malonus ausiai. Atrodo, eitum ir eitum druskom nenubarstytom gatvėm. Pūpsantys purūs patalai traukia į juos kristi ir ilgai neatsikelti, kol atbėgs koks šunėkas. Tačiau praėjus porai mėnesių šis visuotinis baltumas ima erzinti. Pradedi jausti žiemai neapykantą, kuri neišvengiamai persiduoda aplinkiniams. Galiausiai imi ignoruoti ir šaltį, ir be paliovos atsišviežinantį baltumą. Eidamas į lauką, užsidedi ausinuką arba visą kelią kalbi mobiliuoju telefonu, kad tik nejaustum aplinkos realumo. Ne naujiena, bet akiniai spalvotais stiklais taip pat padeda. Lyg netyčia namuose pamirštamos pirštinės, kepurė ir kiti žieminiai apdarai.
Žiūrėk, taip ir ateina „Kino pavasaris“.
Pamačius festivalio programą, kaip visad smilkiniuose pradeda tvinksėti įkyrus klausimas: kokius filmus reikia pasižiūrėti?
Juk nepakanka vien filmų pavadinimų, šalies, režisieriaus ar aktorių pavardžių, negana perskaityti aprašus. Kaskart tikiesi neapsigauti ir išsirinkti filmus, kurie yra vertingiausi. Festivalio rengėjai nepaliekami ramybėje, kol pašnibžda vieną kitą pavadinimą. Kino kritikai verčiami sudaryti tikslias rekomendacijas. Juk nesinori pasijusti nelaimingam ir net įskaudintam, kai po festivalio paaiškėja, kad taip kino šedevro ir nepamatei. Niekaip negali patikėti, kad to ypatingo kūrinio tau į festivalį taip ir neatvežė.
Gal tiesiog derėtų savęs paklausti – ar būtina žiūrėti tiek filmų, kad paskui imtum neapkęsti kino?


2011 m., kovas

Vasaris

Laura nesiskubino nupuošti vazoninės eglės. Iki pat kinų Naujųjų ji puikavosi vidury kambario, nors jau ir su apdulkėjusiais žaisliukais. Laura tikėjo, kad eglė palaikys stebuklo atmosferą ir ji pagaliau sulauks tų pažadėtų gerųjų pokyčių. Tačiau praėjo Kalėdos, buvo atverstas naujas kalendorius, tada atėjo sentikių Kalėdos, senieji-naujieji metai. Ramu. Tarsi būtų nieko neįvykę. Ir buvo dar nemaloniau, kai vietoj tikėtosios gražios pradžios, viskas ėmė ristis žemyn.
Gripas Laurą paguldė į lovą. Kiekvieną dieną ji žiūrėjo pro varvekliais grotuotą langą ir laukė, kada liausis tas amžinas snigimas. Kai liovėsi, lediniai vargonai ėmė tirpti. Jų syvai pradėjo skverbtis į sieną. Rytais Laura žiūrėdavo į ją, tyrinėdama, kaip pakito nežinomas teritorijas žymintys žemėlapiai.
Vėliau įnikdavo į televizorių, su filmų herojėmis mėgindama pagyventi visokių gyvenimų. Nuo jų Laura išvargo baisiausiai. Savęs apgaudinėti nebegalėjo – gerųjų pokyčių kaip nebuvo, taip nebuvo. Lempelėmis mirksinti vazoninė eglė pradėjo erzinti. Laura „nurengė“ amžinai žalią gyvenimo medį ir ištempė į laiptinę.
Kitą rytą gripas Laurą buvo paleidęs. Darkart užmetusi akį į pavandenijusį žemėlapį ant sienos, susirado plaktuką, gabalą tolio ir nuėjo tvarkyti stogo. Šimtas metų vienatvės jos nebegąsdino.

2011 m., vasaris

2011 SAUSIS

Ilgus metus buvo gedima lietuviško kino ir žmonių atminty nebebuvo likę nė apdulkėjusio prisiminimo iš kažkada matyto lietuvių režisieriaus filmo, tačiau nepaprastas tikėjimas, kad Lietuvos kinematografas gali atgimti, sutelkė visus bendram, alinančiam darbui. Pradėta svarstyti, kaip sukurti tokią infrastruktūrą, kad lietuviškas kinas klestėtų. Ne tik klestėtų, bet būtų esminė visos šalies veikla.
Toks siekis, suprantama, tapo visos šalies reikalu. Alkūnes pasiraitojo ne tik Kultūros ir Švietimo ministerijos. Neliko nuošaly nei Sveikatos, nei Krašto, nei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Dėl lietuvių kino atgimimo buvo konsultuojamasi su ekonomistais, teisininkais, politikais, žemės ūkio, transporto specialistais. Buvo ne tik planuojama, bet ir dirbama, kad Lietuva taptų KINO šalimi. Seime gana greitai buvo iškeltas vienas svarbiausių klausimų – ar reikėtų pakeisti šalies pavadinimą? Lietuva tada būtų Cinemaland. Prieš balsavo vos keli parlamentarai iš Tautininkų partijos. Tačiau prieš tokį pavadinimą sukilo kalbininkai. Jie reikalavo šalį pavadinti Kinažeme. Patvirtinta buvo vienbalsiai.
Visi laukė, kada oficialiai galės vadintis kinažemiečiais. Visa šalis turėjo tapti pavilijonu po atviru dangumi, o joje gyvenantys žmonės - kino darbuotojais. Nesvarbu, miškininko, režisieriaus ar mediko darbą žmogus atliktų. Buvo kuriamos naujos šalies tradicijos, koreguojami pasaulio žemėlapiai.
Prasidėjo 2011-ieji. Kinažemės pradžios metai.

Ištrauka iš utopinio eseistinio romano „Kai aš mažas buvau“
(1967 m.)

2011 m., sausis