Graibstydamos pakelėse vynuoges, kapnodamos pavienius viršūnėse kabančius obuolius, strazdų grupuotės traukia pietų link. Kelionės džiugesio ir nerimastingumo pilnomis giesmėmis net ir naktimis pamalonina atsitiktinius naktinėtojus ar nemigos kankinius. Vis dar lapais kvėpuoja medžiai, dar virpina savo kūnus, bet greitai kalnais viskas suguls ant žemės. Širšės nors dar sukiojasi aplink pūvančius obuolius, bet jau vangiai, tik dėl saulės atkaklumo.
Įšalusiame name sumerkęs kojas į dubenį šildėsi Béla Tarras. Už lango lyg koks širdininkas nelygiai kvėpuodamas švilpė vėjas, piktai žarstė stambias lietaus saujas. Puode šutinosi kelios bulvės. Tarras nepastebėjo, kad vanduo dubeny visai nebešildė. Jam tai nebuvo reikšminga. Jis žinojo, kaip Dievas sukūrė pasaulį. Ne šiaip žinojo, pats buvo šalia.
Į duris kažkas pasibeldė. Ir darkart. Tarras tarsi negirdėjo. Beldimasis nestiprėjo, bet buvo atkaklus. Tarras lėtai iškėlė vieną koją, pastatė ją ant plūktos žemės, paskui taip pat neskubėdamas ištraukė ir kitą. Ritmiškas beldimas į duris, fone girdimas gūsingo vėjo švilpimas, lietaus žarstymas ir bulvių kunkuliavimas priminė Budos vaikų orkestrą. Kai Tarras atidarė duris, priešais save pamatė septynmetį Mikalojų ir japonų keliautoją Tanedą Santoką. „...saulėtekio raudonis... saulėlydžio raudonis... nėr ką valgyti“, – prašneko japonas. Tarras būtų uždaręs duris jiems prieš nosį, bet suprato, kad beldimasis nesiliaus.
Kai prašalaičiai buvo pasodinti prie stalo, Mikalojus paklausė: „Jei Ieva sukurta iš Adomo šonkaulio, tai gal Adomas yra pusiau moteris? Jei Dievas sukūrė vyrą, tai kodėl nesukūrė ir moters taip pat?“
Tai buvo paskutiniai prašalaičiai, kurie prisibeldė į Tarro namus.
2011 m. spalis
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą