Rugsėjis

„Dokumentika – labiausiai apie žmones“, – pasakė Giedrė spindinčiom akim, ir tuo niekas daugiau
nebesuabejojo. Patekti į SKA dokumentikos kursą panoro daugybė jaunuolių.
„Apie ką norėtum sukurti filmą?“ – klausinėjo atrankos komisija.
„Apie katiną Mikį. Jis mano draugelis jau 9 metai“, – atsakė Antanas.
„Aš norėčiau apie Antaną, kuris naktį grafičius piešia iš glėbio nepaleisdamas savo katino.“
„Man patinka naktinis Vilnius, žiūriu į vėlyvas šviesas languose ir spėlioju, kokie ten gyvenimai?“
„Gal apie močiutę Angelę. Kai ji manęs lūkuriuoja prie lango, atrodo tokia viena... vieniša.“
„Kai šešiolikto gimtadienio proga tėvai padovanojo vaizdo kamerą, kas rytą penkias minutes nuo 8.15 filmuoju kiemą. Ten tiek visko būna...“
„Neįsivaizduoju... nežinau...“
„Jau seniai galvoju, kad jei kurčiau filmą, tai apie tą Valdą iš „Ozo salės“. Ten ir supratau, kas yra kinas.“
„Dėstytoja, o galima kurti filmą apie tai, ko dar nepažįsti?“ – Giedrės paklausė Alina.

Iš „Skalvijos“ metraščių

2011 m., rugsėjis