Lapkritis

Nuo ryto iki pavakario prie „Skalvijos“ būriuojasi minios. Pravažiuojantys troleibusuose ir autobusuose ar sankryžoje priešais raudoną šviesą lūkuriuojantys vairuotojai stebisi – kas gi čia vyksta? Net ir Tilto gatvėje čerpinį stogą keičiantys stogdengiai, kaklus ištempę, mėgina susigaudyti. Kiekvieną mielą dieną sangrūdoje prie įėjimo – ir poromis surikiuoti mokyklinukai, ir dūmą slapčia pešantys paaugę jaunuoliai. Vieni kitus pakeisdami jie eina žiūrėti kino. Filmai kiekvienam pagal amžių. Ne bėda, jei tau jau septyniolika ir vis dar neišmokai žiūrėti kino. Tai pataisoma. Tereikia pradėti žiūrėti. Bet... žiūrėti taip, kad matytum. Matytum, kad pamatytum. Pamatytum, kad mąstytum. O tada jau lieka visai nedaug – išsakyti, ką mąstei ir išmąstei. Bet ir čia nebūsi vienas lauke karys. Nuomonę iš kiekvieno subtiliai ištrauks kino žinovai.
Ar galėjo Lumière‘ai ar Leninas savo laiku įsivaizduoti, kad kinas taps aukštuoju menu? Kad bus sukurta Kino žiūrėjimo mokykla? Ir kad į picomis ir silkėmis kvepiančius operinius reginius Kongresų rūmuose šitoji karta kojos nekels?


2011 m. lapkritis