Gruodis

Tik dabar paaiškėjo, kad etatinė vasaros rytų sveikintoja varna buvo pirmoji geros žinios pranašė. Tam net specialiai klevo šakų raizginy buvo susuktas lizdas. Išlįsdavo iš lapų palapinės, nusileisdavo ant antenos ir visu kūnu išrėkdavo tą žinią. Tada dar nebuvo galima suprasti, ko ji ten kranksi, net traukinių bildesį nustelbdama. Bet tebūnie.
Antrasis buvo kėkštas. Prilėkė prie lango ir, galvą pakreipęs, ėmė barškinti į stiklą. Žiūrėjo, įdėmiai žiūrėjo į akis. Iš kur gali žinoti, ką reiškia tokie žiūrėjimai.
Kitąkart, vakarojant po medžiu, ant peties nutūpė plunksnasvoris sparnuotis. Ausų būgnelius pasiekė švelnus garsas. Tačiau pasidarė dar neaiškiau.
Ir ką pagaliau reiškia, kai gatvėje merdėjančio balandžio akyse pamatai žmogišką žvilgsnį?
„Būk smalsus, stebėk viską, kas daro tave laimingą, ir stenkis suprasti kodėl“, – patarė Nicolas Ray‘us.
Kai virš lango pastogėje apsigyveno balandžiai ir naktimis per miegus vis kažką suburkuodavo, apėmė neviltis.
Tačiau vieną rytą paskambino į duris:
– Kas ten?
– Jimas, Jimas Jarmuschas. Neprisimeni manęs?
– Ne, juk niekad Tavęs nemačiau. Iš kur man žinot, kad čia Tu?
– Ar laiminga mane pamačius?


2011 m., gruodis