Pastebėjimų Tati turėjo prisirinkęs visiems gyvenimo filmams. Tačiau stebėti nesiliovė. Ką reikės daryti su visais tais stebėtais pastebėjimais? – vis mąstė.
Atsikelia rytą, žiū pro langą – sninga. Na ir kas. Gražu. Beeeet štai – nuo Pikoli šaligatvio žmogysta kasa pernakt nugulusį sniegą. Ritmiškai lyg šienautų. Prie jo prieina ponia su šunimi ir vos linktelėjusi kažką kalba. Vyras toliau kasa lyg šienautų. Tada moteris timpteli kasėją už rankovės, šuo pradeda amsėti. Žmogysta išsitiesia, nusiima nuo ausų ausines ir švelniai pasižiūri į ponią. Kokios gi muzikos klausėsi vyras, kasęs sniegą? – patrynęs ausį, nuėjo virti kavos Tati. Kava buvo pasibaigusi. Neliko nieko kita, kaip nusileisti į barą apačioje. Įėjęs su sniego gūsiu, Tati prie baro pastebėjo pagyvenusią prostitutę, juoda elegantiška suknia. Ji skaitė storą knygą. Bare griaudėjo „Montekių ir Kapulečių“ tema iš Prokofjevo baleto. Toji moteris – nuostabioji vienatvės mokytoja, – pagalvojo režisierius, užsisakė kavos ir prisėdo prie skaitytojos, mėgindamas įžiūrėti, kokią gi knygą ši skaito. Staiga jos rankinėje suskambo cirko maršo melodija. Moteris grakščiai išsitraukė „Nokia“ ir išjungė maršą.
Ir taip kiekvieną dieną, – nurijęs paskutinį gurkšnį kavos, savo pastebėjimą Tati padovanojo kaimynei ir išėjo kurti kino.
2012 m. sausis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą