Prie „Skalvijos“ stovi fizikas Lukas ir stebi šią Dievo šventinimo ceremoniją. „Kodėl snigimas daugumai asocijuojasi su gerom emocijom? Angeliukais, šventiškumu, viltimi? Ar kas galvojo, kokia – blogio ar gėrio energija, pavirtusi įmantriais ažūrais, nugula ant rūbų, įsivelia į plaukus, pasismeigia ant blakstienų? Gėrio? Kur jau, virš Lietuvos kaupiasi kamuoliniai blogos energijos debesys...“, – dūmojo Lukas, laukdamas draugės Austės.
„Geras oras. Yra kuo kvėpuoti“, – pasakė senyva moteriškaitė savo gyvenimo vyrui. Tarsi du suaugę medžiai, girgždėdami nulingavo jie. Prie kiosko priėjo jaunuolis ir pro langelį įkišo geltoną tulpę. Moteris viduje prarado amą. „Su šventėm!“ – šūktelėjo šis ir išnyko.
Žalias šviesoforo mirksėjimas atsispindėjo ant baltos Austės figūros, kuri artinosi prie Luko. „Čia mano draugas Volodia“, – parodė į kartu atėjusįjį mergina.
„Tu myli visai ne mane, o tiesiog myli“, – dar spėjo nugirsti Šiškino frazę Lukas, tačiau nebespėjo įsižiūrėti į praeinančius. Nusipurčiusi sniegą, trijulė nuėjo žiūrėti „Įsivaizduojamas meiles“.
Iš „vištidės“ išėjo vyras, praplėšė maišelį ir padėjo priešais šunį. Vištelių širdelės išnyko akimirksniu.
2012 m., vasaris
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą