Balandis

Tikras vilnietis Vytautas šiuo metu gyvena orų senjoro gyvenimą. Kiekvieną rytą, o ir vakarą, nepaisydamas nei audrų, nei speigų, kaip koks miesto šeimininkas, išdidžiai, elegantiškais žingsniais išmina savo teritorijos ratą. Dienomis pagrindinis Vytauto užsiėmimas – savęs įtikinėjimas ar net apgaudinėjimas. Nors apie daugelį dalykų jis turi geležinę nuomonę, tačiau nepaliaujamai stengiasi ją keisti.
Kiekvieną rudenį Vytautas save įtikinėja, kad būriai išskrendančių paukščių klega lygiai taip pat kaip grįžtantys. Tačiau vieną pavasarinę naktį išgirdęs ritmingą sparnų švytavimą, džiugų gagenimą, pats ima plasnoti lyg koks Chagallo sparnuotis.
Vytautas visad buvo didelis scenos menų mėgėjas. Nei vienais metais nepraleisdavo per TV transliuojamų „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų. Tačiau net pats nustebo, kai šiemet save įtikino verčiau nueiti į „Mados infekciją“. Grįžęs namo iš renginio, nesijautė apgautas.


Kaip žinia, pirmadieniais Vytautas eina į senjorų seansus. Jam visai nesvarbu, kokį filmą žiūrės. Svarbiausia būna, nusikelti į kitus, jam nežinomus gyvenimus. Tačiau vis pristigdavo dar stipresnio tikrovės pojūčio. Todėl pasibaigus filmui, Vytautas prisiekdavo, kad jau rytoj eis žiūrėti filmo 3D. Ir pagaliau, kylant „Juodosios gulbės“ titrams, apsisprendė.
Kitą rytą Vytautas nusipirko bilietą į Wimo Wenderso „Piną“. Eidamas į filmą net jaudinosi. Būgštavo, kad jo abejonės dėl kino tikroviškumo pasitvirtins. Per filmą Vytautas ašarojo, akiniai rasojo. Daugiau Vytautas nebežiūrėjo 3D.

2011 m., balandis