Kovas

Žiemos pradžioje kiekvieno žingsnio girgždėjimas sniege būna malonus ausiai. Atrodo, eitum ir eitum druskom nenubarstytom gatvėm. Pūpsantys purūs patalai traukia į juos kristi ir ilgai neatsikelti, kol atbėgs koks šunėkas. Tačiau praėjus porai mėnesių šis visuotinis baltumas ima erzinti. Pradedi jausti žiemai neapykantą, kuri neišvengiamai persiduoda aplinkiniams. Galiausiai imi ignoruoti ir šaltį, ir be paliovos atsišviežinantį baltumą. Eidamas į lauką, užsidedi ausinuką arba visą kelią kalbi mobiliuoju telefonu, kad tik nejaustum aplinkos realumo. Ne naujiena, bet akiniai spalvotais stiklais taip pat padeda. Lyg netyčia namuose pamirštamos pirštinės, kepurė ir kiti žieminiai apdarai.
Žiūrėk, taip ir ateina „Kino pavasaris“.
Pamačius festivalio programą, kaip visad smilkiniuose pradeda tvinksėti įkyrus klausimas: kokius filmus reikia pasižiūrėti?
Juk nepakanka vien filmų pavadinimų, šalies, režisieriaus ar aktorių pavardžių, negana perskaityti aprašus. Kaskart tikiesi neapsigauti ir išsirinkti filmus, kurie yra vertingiausi. Festivalio rengėjai nepaliekami ramybėje, kol pašnibžda vieną kitą pavadinimą. Kino kritikai verčiami sudaryti tikslias rekomendacijas. Juk nesinori pasijusti nelaimingam ir net įskaudintam, kai po festivalio paaiškėja, kad taip kino šedevro ir nepamatei. Niekaip negali patikėti, kad to ypatingo kūrinio tau į festivalį taip ir neatvežė.
Gal tiesiog derėtų savęs paklausti – ar būtina žiūrėti tiek filmų, kad paskui imtum neapkęsti kino?


2011 m., kovas