Vasaris

Laura nesiskubino nupuošti vazoninės eglės. Iki pat kinų Naujųjų ji puikavosi vidury kambario, nors jau ir su apdulkėjusiais žaisliukais. Laura tikėjo, kad eglė palaikys stebuklo atmosferą ir ji pagaliau sulauks tų pažadėtų gerųjų pokyčių. Tačiau praėjo Kalėdos, buvo atverstas naujas kalendorius, tada atėjo sentikių Kalėdos, senieji-naujieji metai. Ramu. Tarsi būtų nieko neįvykę. Ir buvo dar nemaloniau, kai vietoj tikėtosios gražios pradžios, viskas ėmė ristis žemyn.
Gripas Laurą paguldė į lovą. Kiekvieną dieną ji žiūrėjo pro varvekliais grotuotą langą ir laukė, kada liausis tas amžinas snigimas. Kai liovėsi, lediniai vargonai ėmė tirpti. Jų syvai pradėjo skverbtis į sieną. Rytais Laura žiūrėdavo į ją, tyrinėdama, kaip pakito nežinomas teritorijas žymintys žemėlapiai.
Vėliau įnikdavo į televizorių, su filmų herojėmis mėgindama pagyventi visokių gyvenimų. Nuo jų Laura išvargo baisiausiai. Savęs apgaudinėti nebegalėjo – gerųjų pokyčių kaip nebuvo, taip nebuvo. Lempelėmis mirksinti vazoninė eglė pradėjo erzinti. Laura „nurengė“ amžinai žalią gyvenimo medį ir ištempė į laiptinę.
Kitą rytą gripas Laurą buvo paleidęs. Darkart užmetusi akį į pavandenijusį žemėlapį ant sienos, susirado plaktuką, gabalą tolio ir nuėjo tvarkyti stogo. Šimtas metų vienatvės jos nebegąsdino.

2011 m., vasaris