Gruodis

Sausas rugpjūčio vidurys. Nors buvo dar tik šešta valanda ryto, dailininkas Petras iš antro aukšto jau gėrė miežinę kavą ir atbulais dantimis kramtė batoną su sviestu. Vis žvilgčiojo pro medžių lapiją, mėgindamas nuspėti, ar radijo orų pranešimas žadėjo tiesą. Šiandien jam reikia nutapyti bent vieną – „Skrydžio per Atlantą“ ar „Stotis dviem“ afišą. Po to dar dvi „Planetos“ I ir II salės naujienas. Kaip ir kasryt, žiūrėjimo pro langą maldą baigdavo „peržegnodamas“ didžiulį užrašą gotikinėmis raidėmis „The Beatles“, kuris nors ir iš kiemo pusės, tačiau akis badyte badė kone nuo tada, kai užgeso neoninis buratinas ir meškiukas su balionu virš kanceliarinės parduotuvės.

Pusė dešimtos. Saulė toliau džiugino ne tik kolūkio derliaus ėmėjus, bet ir dailininką Petrą bei visą būrį į kiemą sugužėjusių vaikų. Mažiai – nuo trimečio iki dešimtmečio – jau žioplinėjo prie kvepiančios drobės. Dailininkas Petras baltais dažais tepė paskutinius buvusio piešinio plotus.  Nieko įdomaus dar neįžiūrėję, vaikai nuskuodė prie I-osios kino salės išėjimo. Durys į kiemą buvo atlapotos. „Endendū paparmali ū ir išeini tu“, – pirštas buvo įbestas į penkiametį Kęstuką. Vaiko akys išsiplėtė, bet tik iš pradžių. Jam pavesta žvalgo misija – nueiti ir pažiūrėti, kas dedasi kino salėje, bet taip, kad niekas nepastebėtų. Kęstukas nebuvo toks spitras, todėl atsakomybę už teisingai atliktą operaciją gerai suprato. Jam teks laaaabai pasistengti. Užuolaida buvo nepilnai atitraukta, tai mažajam žvalgui suteikė daugiau drąsos. Visą šį kasrytinį spektaklį per pertraukas tarp seansų tylomis stebėjo rūkantys kino mechanikai. Operacija pavyko – uždusęs Kęstukas raportavo, kad salėje daug žmonių, o tetučių – bilietų plėšėjų – nė vienos nepamatė. Dabar svarbiausia buvo stebėti, kada bus uždarytos durys, ir iš lėto suskaičiavus iki tūkstančio, įslinkti į salę. Skaičiuoti lėtai nesisekė, galiausiai visai susimakalavo. Bet ryžosi. Dešimt susigūžusių mažylių vorele įslinko į salę ir baladodami medines kėdes susėdo pirmoje eilėje. Ekrane rodė „Tarybų Lietuvą“.

Iš „Planetos“ / „Skalvijos“ metraščio (1982 m.)

2012 m., gruodis

Lapkritis

Prieš pat Naujuosius metus į kino teatro „Planeta“ kiemą įvažiavo sunkvežimis, brezentu dengtu kėbulu. Lengvai snyguriavo, tačiau Kalėdų dvasia dar nebuvo atėjusi. Iš kabinos iššoko vyrukas su „Prima“ dantyse ir atvožė kėbulo galą. Pūsdami dūmus išsikepurnėjo dar keturi.

„Tai kur viską nešam?“ – paklausė vienas. „Tik kraustyk neklausinėjęs“, – nušveisdamas nuorūką urgztelėjo vairuotojas. Du iš jų vėl įlipo vidun ir perdavinėjo dėžes likusiems. Ant vienos buvo užrašyta „Televizor „Temp-2“, ant kiek mažesnės – „Magnetofon „Gorkij“, „Magnetofon „Tembr“ (MAG – 59), ant mažiausios – „Šveinaja mašyna „Podolsk“. Po to eilė atėjo medinių lentų dėžėje tūnančiam stacionariam kino projektoriui mono, KPT-3. Prakaito ant kaktų dar nesimatė, kol vyrai nesiėmė paskutiniojo krovinio – rojalio „Becker“. Viską iškrovę, vienu degtuku visi prisidegę vėl užtraukė dūmą.

Naujųjų išvakarės. Už lango lengvai snyguriavo. „Planetos“ I salės fojė švietė retašakė išstypėlė eglė. Kavinėje už stalų įraudusiais veidais sėdėjo techninis vadovas Valerijus, vyr. kino mechanikas Aleksejus, I kategorijos kino mechanikas Povilas, kino mechanikas Stasys, kino mechaniko padėjėjai – Andriucha, Nijolė ir Saša, tarp jų įsispraudęs tylėjo dailininkas Petras, prieš jį – skardžiabalsė vyr. kasininkė Regina, lyg koks žąsų pulkelis ją aptūpę – kasininkės Maša, Irutė, Jadvyga, Birutė ir Ona. Į pokalbį, kurio jau niekas nebegirdėjo, viena per kitą įsiterpdavo valytojos Ania, Danuta ir Zina. Lyg prie stalo, stiklinaites ant „Beckerio“ susidėję, sėdėjo šaltkalvis Ignas, stalius Igoris, „mikšeriai“ Lioša ir Marekas.

Ir nors nei vienam „Planetos“ darbuotojui nebuvo parašytas Garbės raštas anei padėka, tačiau padalinę tryliktą atlyginimą, direktorius Vladas ir buhalterė Helena Naujuosius ramia širdimi šventė kino teatre „Pergalė“.

1973-ųjų sausio 1 d. 10 val. darbe buvo visi. Vis dar lengvai snyguriavo.

Iš „Planetos“ / „Skalvijos“ metraščio (1973 m.)

2012 m., lapkritis

Spalis

1963 m. kovo 17 diena. 8 valanda ryto. Vilniaus mieste iš gausybės garsiakalbių, lyg iš visų Stambulo minaretų, suskamba kvietimai į neeilines tarybines apeigas. Apsirėdę plačiapečiais paltais Lietuvos respublikos darbo žmonės žygiuoja į rinkimus. Metant lapelį į urną, rankos nesudreba, nes abejoti netenka renkant LTSR Aukščiausiąją tarybą ir vietines tarybas. Atlikus visuotinę pareigą, visi eina švęsti. Renkasi draugingose kompanijose, valgo silkę su bulvėm, užgeria „baltąja“.

Vaikai kovo 17 d. 12 val. eina į kino teatrą „Planeta“, kur II salėje žiūri filmą „Dainuojanti pudrinė“.

Kovo 18 d. I-oje „Planetos“ salėje jau nuo 10 val. ryto iki pat vėlyvo vakaro žiūrovams sukamas filmas „Akmeninio erelio urve“, o II-oje nuo 11 val. tik suaugusiesiems – spalvotas „Chuanas Galjo“.

1963 m. prieš pat šventinį Gegužės 1-osios paradą darbo žmonės plūsta pažiūrėti „Planetoje“ rodomo Sergejaus Eizenšteino filmo „Šarvuotis „Potiomkinas“. Plūsta ir po to.

Kai 1963 m. birželio 22 d. iš kosmoso į Žemę pargrįžta Valerijus Bykovas su kosminiu laivu „Vostok – 5“ ir Valentina Tereškova su „Vostok – 6“, jiems suteikiami TSRS kosmonautų vardai. Iškart po iškilmingos ceremonijos, paspaudęs rankas kosmonautams, Nikita Chruščiovas nuskuba rašyti sveikinamojo laiško į Vatikaną popiežiui Pauliui VI, kuriam nuoširdžiai linki sėkmingai dirbti taikos ir bendradarbiavimo labui.

Birželio 29 d. į „Planetos“ II salę nei 15, nei 21 val. netelpa visi norintys pasižiūrėti Michailo Kalatozovo filmą „Skrenda gervės“. Seanso metu rieda ašaros, byra saulėgrąžų lukštai.

Iš „Planetos“ / „Skalvijos“ metraščio (1963 m.)

2012 m., spalis

Rugsėjis

Kasdien vis labiau rausvėjant Komunizmo horizontui, tiesiant kosmoso kelius, vieningai siūbuojant
kukurūzų laukams, o Chruščiovui juos šukuojant, vis tiek kažkas buvo netaip.
1961 metais Vilniuje, Karolio Požėlos gatvėje stojo namas nr. 34. Jis buvo ypatingesnis nei kiti to
kvartalo namai. Ir ne tik todėl, kad buvo kampinis ar kad jo naujose, švariose sienose apsigyveno
menininkų mūzos ir viena kita kėgėbinė „blakė“, bet ir todėl, kad pirmajame aukšte turėjo būti dvi
kino salės.
Turėjo!
Lyg išsprogusios banginio akys, didžiuliai langai viltingai žiūrėjo tai į Rapolo bažnyčią, tai į
Žaliąjį tiltą. Neapsikentę draugai E. Vaicekauskas ir T. Tustanauskas 1962 m. birželio 29 d. parašė
į dienraščio „Tiesa“ redakciją: „Tokio atsitikimo dar nėra buvę. <...> kad iš karto būtų dingęs
ištisas kino teatras, dargi su dviem žiūrovų salėmis <...>.“ Draugų E. V. ir T. T. pasisakymas
per žiniasklaidos ruporą, kuriame kliuvo ir Kultūros ministerijai dėl dvasinio tarybinės liaudies
apvaginėjimo, nenuėjo tuščiai.
Potvarkis Nr. 19-p; 1963 m. kovo 8 d.
„Respublikinei kino filmų nuomojimo kontorai perduoti Vilniaus miesto „Planetos“ kino teatrui
seifą – 1 št.“
Pasirašė: Kinofikacijos ir filmų nuomojimo vyr. valdybos viršininkas J. Trifonovas.

1963 m. kovo 13 d. 10 val. naujai atsiradusio kino teatro „Planeta“ mechanikė Irena Vyzaitė įjungė
kino projektorių ir parodė pirmutinį filmą „Saulė ir šešėlis“, po valandos antroje salėje – „Velnio
žabangos“.

Iš „Planetos“ /„Skalvijos“ metraščio

2012 m., rugsėjis

Rugpjūtis

Žliugėmis žėlė apžėlė „Skalvijos“ granito slenksčiai. Net ir kamanė iš nuobodulio paliko savo
namuką jame. Užtat visą liepą beatostoginiai administracijos kūneliai galėjo stiprintis žliugių
salotomis. Dar vienas kitas rūgštelės lapelis nuo Neries pakrantės ir žiū, jau sveikuose kūnuose
apsigyvena ekologiškos sielos. Tada ir mintys lyg balti popieriaus lapai – statiški, apatiški.

Gedimino kalno plikei pritaikytas dirbtinis perukas. Kalno pilies moterims nepavyks nuo jo
pasiskabyti dienos salotoms. Ims ir nučiuoš po vienos iš liūčių tas prismaigstytas žaliasis kilimėlis
tiesiai į Vilnelę. Neš nuneš jį į Viliją, o Vilija į Nemuną. Pamatęs kaimietis tokį gamtos darinį,
nebepatikės, kad tėvynę mylime labiau net už gyvenimą.

Ir kas pirmiau prasidėjo – klimato ar žmogaus smegenų atšilimas? Nieks neatsakys.

Gedimino prospekto ir Vilniaus gatvės kampiniame name jaunas revoliucionierius Denisas
kiekvieną rytą išeina į bokštelį ir miestui trimituoja: „Man miegančiam vienam kažkas
suriko: „Kelkis!“

 2012 m., rugpjūtis

Birželis

Juodai baltas režisierius visą ilgą gyvenimą suko ir suko juodai baltus filmus. Kai kas sakydavo,
kad jie nespalvoti, ir tai kūrėją labai žeisdavo. „Mano širdis apsivilko juodais drabužiais, po jais
dėviu pilkus marškinius. Juoda spalva man reiškia liūdesį, o pilka – sunkų darbą. Taigi mano
širdžiai trūksta smagumo ir linksmybės“, – keldamas penktą bokalą alaus, kaskart sakydavo
jį supantiems bendražygiams. Užstalės draugams belikdavo užsakyti šeštąjį, o po jo būdavo
nebesvarbu nei liūdesys, nei sunkūs darbai.
Tik nepagalvokit – žmonės iš kino nebuvo abejingi ir kiekvieną kartą po šeštojo bokalo dar ilgam
likdavo svarstyti, ką daryti su jiems rūpimu liūdnuoju kūrėju. Jie norėjo apvilkti jo širdį spalvotai.
Tiesa, dar nežinojo, ar viena spalva, ar margai. Vieniems atrodydavo, kad labiausiai tiktų raudona,
kitiems norėjosi, kad jis šviestų lyg saulė geltonai.
Aišku, apie kino bendražygių užstalės rūpestį juodai baltas režisierius nė neįtarė. Jis jautėsi juodai,
lygiai taip, kaip ir buvo apsivilkusi širdis.
Tačiau kartą į rankas patekusioje knygoje jis perskaitė, kad juoda ir balta nėra spalvos. Kavos
puodelis iškrito režisieriui iš rankų. „Kaip?! Kaip taip gali būti?!“ – šaukte šaukė jo širdis. Ir kai
atrodė, kad ji ims ir sustos nuo plyšavimo, į langą trenkėsi juodai baltas paukštis. Nuo stipraus garso
režisierius akimirksniu atsitokėjo. Pravėręs langą, pasižiūrėjo žemyn. Ant žemės gulėjo gervė.
„Vaikydamasis vien tik fakto ar vien tik pažinimo tiesų ir vien jomis gyvendamas žmogus pasineria
į pasaulį kaip kiaulė į purvą ir yra jo praryjamas“, – prisiminė seno bičiulio mintį. Ir režisierius
nusprendė toliau vadovautis egzistencine – juodai balta tiesa.

  
2012 m., birželis

Gegužė

Nė nežinau, nuo ko čia ir pradėti.

Po vieno seanso, kai filmo vaizdas lyg maratone aplenkė vertėjos balsą, kai herojai kalbėjo svetimus dialogus, pašokau iš vietos ir nepajutau, kaip atsidūriau prie direktoriaus kabineto. Durys buvo apmuštos raudonu dermatinu, o virš jų kabojo metalinis užrašas – DIREKTORIUS. Odiniame krėsle sėdintis ūsuotasis kalbėjo telefonu ir, pažvelgęs mažomis akytėmis, rankos mostu pasodino priešais. Klausė, išklausė ir labai nusistebėjo, kad TAIP galėjo nutikti. Taip ir kitaip „Skalvijoje“ nutiko dar ne kartą.

Ne taip ilgai trukus, po kelerių metų Živilė pasiūlė kartu imtis kapitalinio remonto. „Skalvijoje“? Toje, kur išžiūrėtas Godard‘as, Truffaut? Kur Hemingwayaus meilės istorija išgyventa užsidengus nosį šaliku dėl smarvės? Kur Liv Ullmann trijų valandų „Kristina, Laurenso duktė“ ištverta, nes tą vasarą salėje buvo vėsiau nei lauke?

Pirmiausia Živilė išgrūdo odinį krėslą, atlapojo dermatinines duris (iš kabineto lėtai slinkdavo kino kritikų pučiama migla). Direktoriaus lentelę, atrodo, padovanojo visa ko kolekcininkui ir poetui Ričardui. Tada tualetai dar buvo tupyklos, bare pardavinėjo baltą mišrainę, o jo lankytojai balerūnai pensininkai gerdavo brendį. „Skalvija“ murkdėsi skolų liūne, Živilė lakstė po teismus ir savivaldybę. Aš melsdavau platintojų, kad duotų mums filmų. Kai vykdavo festivaliai, tekdavo pasimelsti ir už mechaniką, kad būdamas girtas nesugadintų filmo kopijos. Kartą iš Stonio filmo mechanikas sukūrė savą, originalią versiją – titrai pasirodė vidury filmo. Aparatinė tapo mana koplyčia, kur žodžiai kartais nueidavo į Dangų.

Vėliau atėjo Greta. Salėje atsirado Duonio kaukės, o Greta – ant žurnalų viršelių. Įvyko stebuklas – žiūrovai vėl ėmė traukti į „Skalviją“. Nors jokio čia stebuklo nebuvo – uždarė „Lietuvą“. Ramybė įsigalėjo, kai į „koplyčią“ atėjo Giedrius. Tada ir pamiršau apie maldas ten.

Paskui į žalią kaip ir visų krėslą nusėdo Vilma. Pradėjo kepti pyragus ir raikyti juos lygiomis dalimis skalvijiečiams. Tada visi užsimanė parodyti, ką sugeba. Taip ir nukeliavome į kino gimtinę. Pastovėjome po Eifeliu.

Va taip visas dešimtmetis „Skalvijoje“ ir išsidalino su Živile, Liuda, Rimu Rūkštele, Teresa, Kristina, Anatolijumi, Nijole, Regina, Bogdanu, Maryte, Greta, Astra, Tomu, Silvija, Milda, Elena, Laura, Pauliumi, Vilma, Egle, Goda, Ieva, Emilija, Baliu, Julija, Vika, dabar dar ir su Diana, Rasa, Agne.

Laukite tęsinio...

 
2012 m., gegužė

Balandis

Buvo senis ir senutė, susidėję bulves skuto, o kai vakaras atėjo, sekti pasakas pradėjo: buvo senis ir senutė, susidėję bulves skuto, o kai vakaras atėjo, sekti pasakas pradėjo: buvosenisirsenutėsusidėjębulvesskutookaivakarasatėjosektipasakaspradėjo.
Buvo senis ir senutė, susidėję tas bulves skuto kasdien ir skuto, jas ir valgė kiekvieną dieną, o kas vakarą sekdavo pasakas, kurių visų pabaigos būdavo – JIE ILGAI IR LAIMINGAI GYVENO.
O ir senis su senute, kiekvieną dieną skusdami ir valgydami bulves, vakarais sekdami pasakas, gyveno metai po metų laimingai. Senis ir senutė nežinojo, kiek praėjo dienų, vakarų, kiek praėjo metų. Gal būtų galėję paskaičiuoti laiką pagal nuskustas bulves, bet nemokėjo skaičiuoti. Nelabai ir norėjosi skaičiuoti to laiko nei tų bulvių – juk gyveno jie laimingai ir, svarbiausia, ilgai. Taip tas senis ir senutė susidėję bulves ir skuto, o vakarais sekdavo pasakas. Ir jų gyvenimas buvo kaip pasaka. Nors ne, jų gyvenimas buvo kaip visų pasakų pabaigos – ilgai ir laimingai.

Iš M. Leigh scenarijaus „Dar vieneri metai“ užrašų pirmojo varianto.

2012 m., balandis

Kovas

Miela Virdžinija,
norėjosi pasidalinti su Jumis savais moterų ir vyrų fizikos ir psichikos stebėsenos rezultatais. Labai tikiuosi Jūsų, kaip išmintingos gyvenimo vertintojos, komentaro.
Jau kurį laiką esu įtraukta į nepatenkintų balandžių gyvenimą. Nebuvau dalyvė, tik tyli tarnaitė. Kantriai klausiau gomurinio bumbėjimo, kuopiau jų perdarytą maistą. O jie vis pampo ir vis labiau panašėjo į skraidančias granatas, nuo kurių nutūpimo byrėdavo plytos.
Ir štai, atėjus biologiniam pavasariui, įvyko keistas dalykas. Vietoj balandžių pasirodė žvitriaakės kuosos. Jos mikliai iškrapštė balandžius ir iki paskutinio plyšio iššvarino namus. Kuosos plėtėsi, statė priestatus, steigė kuosų mokyklas. Jos ne tik kad kiekviena turėjo po atskirą kambarį, jos buvo VISUR! Pradėjo atrodyti, kad net pasaulis sukasi vien todėl, kad skraido kuosos.
Aš tik konstatuoju faktus. Kaip nešališka stebėtoja ėmiau galvoti, kad gal reikėtų rasti vietos ir balandžiams? Pradėjau vaikyti kuosas. Vos priartėja, o aš jau šluotražiu mosuoju. Kartą pasigirdo plojimai, žiūriu – kaimynas, šypsosi ir pritariamai kinkuoja galvą.
Tada ir pagalvojau: kas aš? stebėtoja? režisierė? ar... kuosa? juk ne balandis?
Kaimynas sako, kad negalime žinoti atsakymo, galime tik juo būti. Ir nusijuokęs prideda: „Cherchez la femme.“

2012 m. kovas

Vasaris

Sielos snaigėmis leidžias link žemės. Nenoriai, tarsi abejodamos. Nors ir suprasdamos, kad tai neįmanoma, jos dar mėgina ore atsispirti ir šoktelt į dangų. Atsimušusios į iliuzijų gaubtą, nelaimingos tūpia, kur papuola.
Prie „Skalvijos“ stovi fizikas Lukas ir stebi šią Dievo šventinimo ceremoniją. „Kodėl snigimas daugumai asocijuojasi su gerom emocijom? Angeliukais, šventiškumu, viltimi? Ar kas galvojo, kokia – blogio ar gėrio energija, pavirtusi įmantriais ažūrais, nugula ant rūbų, įsivelia į plaukus, pasismeigia ant blakstienų? Gėrio? Kur jau, virš Lietuvos kaupiasi kamuoliniai blogos energijos debesys...“, – dūmojo Lukas, laukdamas draugės Austės.
„Geras oras. Yra kuo kvėpuoti“, – pasakė senyva moteriškaitė savo gyvenimo vyrui. Tarsi du suaugę medžiai, girgždėdami nulingavo jie. Prie kiosko priėjo jaunuolis ir pro langelį įkišo geltoną tulpę. Moteris viduje prarado amą. „Su šventėm!“ – šūktelėjo šis ir išnyko.
Žalias šviesoforo mirksėjimas atsispindėjo ant baltos Austės figūros, kuri artinosi prie Luko. „Čia mano draugas Volodia“, – parodė į kartu atėjusįjį mergina.
„Tu myli visai ne mane, o tiesiog myli“, – dar spėjo nugirsti Šiškino frazę Lukas, tačiau nebespėjo įsižiūrėti į praeinančius. Nusipurčiusi sniegą, trijulė nuėjo žiūrėti „Įsivaizduojamas meiles“.

Iš „vištidės“ išėjo vyras, praplėšė maišelį ir padėjo priešais šunį. Vištelių širdelės išnyko akimirksniu.


2012 m., vasaris