Gegužė

Nė nežinau, nuo ko čia ir pradėti.

Po vieno seanso, kai filmo vaizdas lyg maratone aplenkė vertėjos balsą, kai herojai kalbėjo svetimus dialogus, pašokau iš vietos ir nepajutau, kaip atsidūriau prie direktoriaus kabineto. Durys buvo apmuštos raudonu dermatinu, o virš jų kabojo metalinis užrašas – DIREKTORIUS. Odiniame krėsle sėdintis ūsuotasis kalbėjo telefonu ir, pažvelgęs mažomis akytėmis, rankos mostu pasodino priešais. Klausė, išklausė ir labai nusistebėjo, kad TAIP galėjo nutikti. Taip ir kitaip „Skalvijoje“ nutiko dar ne kartą.

Ne taip ilgai trukus, po kelerių metų Živilė pasiūlė kartu imtis kapitalinio remonto. „Skalvijoje“? Toje, kur išžiūrėtas Godard‘as, Truffaut? Kur Hemingwayaus meilės istorija išgyventa užsidengus nosį šaliku dėl smarvės? Kur Liv Ullmann trijų valandų „Kristina, Laurenso duktė“ ištverta, nes tą vasarą salėje buvo vėsiau nei lauke?

Pirmiausia Živilė išgrūdo odinį krėslą, atlapojo dermatinines duris (iš kabineto lėtai slinkdavo kino kritikų pučiama migla). Direktoriaus lentelę, atrodo, padovanojo visa ko kolekcininkui ir poetui Ričardui. Tada tualetai dar buvo tupyklos, bare pardavinėjo baltą mišrainę, o jo lankytojai balerūnai pensininkai gerdavo brendį. „Skalvija“ murkdėsi skolų liūne, Živilė lakstė po teismus ir savivaldybę. Aš melsdavau platintojų, kad duotų mums filmų. Kai vykdavo festivaliai, tekdavo pasimelsti ir už mechaniką, kad būdamas girtas nesugadintų filmo kopijos. Kartą iš Stonio filmo mechanikas sukūrė savą, originalią versiją – titrai pasirodė vidury filmo. Aparatinė tapo mana koplyčia, kur žodžiai kartais nueidavo į Dangų.

Vėliau atėjo Greta. Salėje atsirado Duonio kaukės, o Greta – ant žurnalų viršelių. Įvyko stebuklas – žiūrovai vėl ėmė traukti į „Skalviją“. Nors jokio čia stebuklo nebuvo – uždarė „Lietuvą“. Ramybė įsigalėjo, kai į „koplyčią“ atėjo Giedrius. Tada ir pamiršau apie maldas ten.

Paskui į žalią kaip ir visų krėslą nusėdo Vilma. Pradėjo kepti pyragus ir raikyti juos lygiomis dalimis skalvijiečiams. Tada visi užsimanė parodyti, ką sugeba. Taip ir nukeliavome į kino gimtinę. Pastovėjome po Eifeliu.

Va taip visas dešimtmetis „Skalvijoje“ ir išsidalino su Živile, Liuda, Rimu Rūkštele, Teresa, Kristina, Anatolijumi, Nijole, Regina, Bogdanu, Maryte, Greta, Astra, Tomu, Silvija, Milda, Elena, Laura, Pauliumi, Vilma, Egle, Goda, Ieva, Emilija, Baliu, Julija, Vika, dabar dar ir su Diana, Rasa, Agne.

Laukite tęsinio...

 
2012 m., gegužė