Birželis

Juodai baltas režisierius visą ilgą gyvenimą suko ir suko juodai baltus filmus. Kai kas sakydavo,
kad jie nespalvoti, ir tai kūrėją labai žeisdavo. „Mano širdis apsivilko juodais drabužiais, po jais
dėviu pilkus marškinius. Juoda spalva man reiškia liūdesį, o pilka – sunkų darbą. Taigi mano
širdžiai trūksta smagumo ir linksmybės“, – keldamas penktą bokalą alaus, kaskart sakydavo
jį supantiems bendražygiams. Užstalės draugams belikdavo užsakyti šeštąjį, o po jo būdavo
nebesvarbu nei liūdesys, nei sunkūs darbai.
Tik nepagalvokit – žmonės iš kino nebuvo abejingi ir kiekvieną kartą po šeštojo bokalo dar ilgam
likdavo svarstyti, ką daryti su jiems rūpimu liūdnuoju kūrėju. Jie norėjo apvilkti jo širdį spalvotai.
Tiesa, dar nežinojo, ar viena spalva, ar margai. Vieniems atrodydavo, kad labiausiai tiktų raudona,
kitiems norėjosi, kad jis šviestų lyg saulė geltonai.
Aišku, apie kino bendražygių užstalės rūpestį juodai baltas režisierius nė neįtarė. Jis jautėsi juodai,
lygiai taip, kaip ir buvo apsivilkusi širdis.
Tačiau kartą į rankas patekusioje knygoje jis perskaitė, kad juoda ir balta nėra spalvos. Kavos
puodelis iškrito režisieriui iš rankų. „Kaip?! Kaip taip gali būti?!“ – šaukte šaukė jo širdis. Ir kai
atrodė, kad ji ims ir sustos nuo plyšavimo, į langą trenkėsi juodai baltas paukštis. Nuo stipraus garso
režisierius akimirksniu atsitokėjo. Pravėręs langą, pasižiūrėjo žemyn. Ant žemės gulėjo gervė.
„Vaikydamasis vien tik fakto ar vien tik pažinimo tiesų ir vien jomis gyvendamas žmogus pasineria
į pasaulį kaip kiaulė į purvą ir yra jo praryjamas“, – prisiminė seno bičiulio mintį. Ir režisierius
nusprendė toliau vadovautis egzistencine – juodai balta tiesa.

  
2012 m., birželis