Balandis

Buvo senis ir senutė, susidėję bulves skuto, o kai vakaras atėjo, sekti pasakas pradėjo: buvo senis ir senutė, susidėję bulves skuto, o kai vakaras atėjo, sekti pasakas pradėjo: buvosenisirsenutėsusidėjębulvesskutookaivakarasatėjosektipasakaspradėjo.
Buvo senis ir senutė, susidėję tas bulves skuto kasdien ir skuto, jas ir valgė kiekvieną dieną, o kas vakarą sekdavo pasakas, kurių visų pabaigos būdavo – JIE ILGAI IR LAIMINGAI GYVENO.
O ir senis su senute, kiekvieną dieną skusdami ir valgydami bulves, vakarais sekdami pasakas, gyveno metai po metų laimingai. Senis ir senutė nežinojo, kiek praėjo dienų, vakarų, kiek praėjo metų. Gal būtų galėję paskaičiuoti laiką pagal nuskustas bulves, bet nemokėjo skaičiuoti. Nelabai ir norėjosi skaičiuoti to laiko nei tų bulvių – juk gyveno jie laimingai ir, svarbiausia, ilgai. Taip tas senis ir senutė susidėję bulves ir skuto, o vakarais sekdavo pasakas. Ir jų gyvenimas buvo kaip pasaka. Nors ne, jų gyvenimas buvo kaip visų pasakų pabaigos – ilgai ir laimingai.

Iš M. Leigh scenarijaus „Dar vieneri metai“ užrašų pirmojo varianto.

2012 m., balandis