Lapkritis

Sukosi sukosi šlavėjas Petras valsuodamas ir... pagaliau baigė. Visą mėnesį jis šlavė lapus, kaugių pritupdė kiekviename Vilniaus skvere. Vieną dieną krūvomis apsupo sesules Lazdynų Pelėdas. Kitą dieną, žiū, jis jau Reformatų kapinyne mosikuoja lyg dalgiu. Net ir sekmą dieną, prieš pabyrant vaikams ir šunims, Rūdninkų skverelyje Petras sluoksniavo rudenį. Apėjęs visus skverus, jis pradėdavo naują ratą. Šlavėjas Petras taip greitai sukosi, kad net lapai greičiau nukrito. Žmonės stebėjosi: kaip čia taip, lapkritis atėjo, o medžiai jau visi nuogi. Reikės keisti mėnesio pavadinimą – ar ką? Kai kas net ėmė Petrą kaltinti, piktintis, kad nebeliko spalvų, kurios kaip antidepresantai rudenį padeda ištverti. Nė motais šlavėjui Petrui tokios kalbos. Nėra ko čia laukti. Kol dar neprisnigo, jam knieti eiti į „Skalviją“. Pasiėmęs lapkričio brošiūrą, jis ištyrinėjo kiekvieną aprašą. Didelius šauktukus sudėjo prie Bressono, Tarkovskio, Joselianio, Roego. Klaustukus prie Jarmuscho, Louhimieso, Philibert‘o, Warmerdamo, Moodyssono. Varnelių prirašė prie „Adelės gyvenimo“, „Ekskursantės“, „Džesminos“. Kur ten beišvardinsi visus jo žymėjimus. Kalendoriuje turėjo apsibraukęs po vieną seansą kasdieną. Kasoje Petras prašydavo bilieto 1 eilėje 1 vietoje. Nusipirkęs, droviai šypsodamasis, kaskart įteikdavo po vieną rožę iš klevo lapų. Paties darytą. Vazoje jau buvo dvidešimt septynios rožės, kai pradėjo snigti.

©margaret durow

2013 m., lapkritis