Klibinkšt klibinkšt paneriu nuo Žaliojo iki Baltojo tilto
viena paskui kitą krypuoja dvi moterytės. Lazdelės ritmiškai skubinas pirmiau.
Klibinkšt klibinkšt, kaip koks caro laikų garvežio
mechanizmas. Moterytės judina esamą laiką. Klibinkšt klibinkšt, klibinkšt
klibinkšt, taip ir išklibinkščiuoja iš matymo.
Kiekvieną dieną, kai jos įklibinkščiuodavo į atkarpą
Žaliasis–Baltasis, laikas vėl tapdavo gyvas. Tiksliau, vėl būdavo laikas.
Dviejų moteryčių ir lazdelių variklis išjudindavo esatį.
Kai vieną dieną jos išklibinkščiavo iš laiko, Pavelas
pasakė: „Ale mało dramaturgii.“ „Per daug poezijos“, – suniurnėjo Aidas.
Tai tik kinas pro „Skalvijos“ langą.
„Rudens vakarai, į kelią imuos jus kartu“, – tarstelėjo Ecudžin ir nuklibinkščiavo.
2013 m., spalis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą