Gruodis

©margaret durow

Varnos kaip niekad neramios. Jos plūsta viena kitą, kimba į plunksnas, grumiasi dėl šiukšlynų radinių. Ne visos tokios. Yra ir filosofių. Tarsi kokia Šimborskos vėlė tupi viena tokia ant laidų, žiūri čia į „Skalviją“, čia į Nerį. Taip ir sukinėjasi su klausimais: „Kodėl esu vienam asmeny, vienam daikte? Šitam, ne kitam? Ir ką turiu veikti? Dieną, vardu antradienis? Namie, ne lizde? Su oda, ne žvynais? Veidu, ne lapais? Kodėl tik kartą savim esu tapus? Ar iš tikro žemėj? Po blausia žvaigžde?“

Sustingęs narkomanas žiūri į ranką, lyg ant jos būtų laikrodis. Taip stovi ilgai, lyg kokia gyvoji skulptūra Barselonoje La Rambla, laukdama įkrentančios monetos. Neįkrenta. Lieka stovėti be laiko.

Naujųjų išvakarėse Katedros aikštėje uždegsiu ne žvakučių kilimėlį, užkursiu laužą sulig kalėdine egle. Už žmones, kurie liko, yra Čia. Kurie kasdien kelias ir gula savo gimtojoj šaly su chronišku skauduliu furunculus Sarmaticus. Užlipsiu ant Gedimino kalno ir auksiniu balsu uždainuosiu: „Aš tikrai myliu Lietuvą.“

Nuo kitų kalnų atlieps Birutės, Gediminai, Austėjos, Mykolai, Benai, Titai, Linos, Joriai, Gintarai, Antanai. Ir Naujųjų metų atžalyno laužas dar ilgai degs.

2013 m., gruodis