Gruodis

©margaret durow

Varnos kaip niekad neramios. Jos plūsta viena kitą, kimba į plunksnas, grumiasi dėl šiukšlynų radinių. Ne visos tokios. Yra ir filosofių. Tarsi kokia Šimborskos vėlė tupi viena tokia ant laidų, žiūri čia į „Skalviją“, čia į Nerį. Taip ir sukinėjasi su klausimais: „Kodėl esu vienam asmeny, vienam daikte? Šitam, ne kitam? Ir ką turiu veikti? Dieną, vardu antradienis? Namie, ne lizde? Su oda, ne žvynais? Veidu, ne lapais? Kodėl tik kartą savim esu tapus? Ar iš tikro žemėj? Po blausia žvaigžde?“

Sustingęs narkomanas žiūri į ranką, lyg ant jos būtų laikrodis. Taip stovi ilgai, lyg kokia gyvoji skulptūra Barselonoje La Rambla, laukdama įkrentančios monetos. Neįkrenta. Lieka stovėti be laiko.

Naujųjų išvakarėse Katedros aikštėje uždegsiu ne žvakučių kilimėlį, užkursiu laužą sulig kalėdine egle. Už žmones, kurie liko, yra Čia. Kurie kasdien kelias ir gula savo gimtojoj šaly su chronišku skauduliu furunculus Sarmaticus. Užlipsiu ant Gedimino kalno ir auksiniu balsu uždainuosiu: „Aš tikrai myliu Lietuvą.“

Nuo kitų kalnų atlieps Birutės, Gediminai, Austėjos, Mykolai, Benai, Titai, Linos, Joriai, Gintarai, Antanai. Ir Naujųjų metų atžalyno laužas dar ilgai degs.

2013 m., gruodis

Lapkritis

Sukosi sukosi šlavėjas Petras valsuodamas ir... pagaliau baigė. Visą mėnesį jis šlavė lapus, kaugių pritupdė kiekviename Vilniaus skvere. Vieną dieną krūvomis apsupo sesules Lazdynų Pelėdas. Kitą dieną, žiū, jis jau Reformatų kapinyne mosikuoja lyg dalgiu. Net ir sekmą dieną, prieš pabyrant vaikams ir šunims, Rūdninkų skverelyje Petras sluoksniavo rudenį. Apėjęs visus skverus, jis pradėdavo naują ratą. Šlavėjas Petras taip greitai sukosi, kad net lapai greičiau nukrito. Žmonės stebėjosi: kaip čia taip, lapkritis atėjo, o medžiai jau visi nuogi. Reikės keisti mėnesio pavadinimą – ar ką? Kai kas net ėmė Petrą kaltinti, piktintis, kad nebeliko spalvų, kurios kaip antidepresantai rudenį padeda ištverti. Nė motais šlavėjui Petrui tokios kalbos. Nėra ko čia laukti. Kol dar neprisnigo, jam knieti eiti į „Skalviją“. Pasiėmęs lapkričio brošiūrą, jis ištyrinėjo kiekvieną aprašą. Didelius šauktukus sudėjo prie Bressono, Tarkovskio, Joselianio, Roego. Klaustukus prie Jarmuscho, Louhimieso, Philibert‘o, Warmerdamo, Moodyssono. Varnelių prirašė prie „Adelės gyvenimo“, „Ekskursantės“, „Džesminos“. Kur ten beišvardinsi visus jo žymėjimus. Kalendoriuje turėjo apsibraukęs po vieną seansą kasdieną. Kasoje Petras prašydavo bilieto 1 eilėje 1 vietoje. Nusipirkęs, droviai šypsodamasis, kaskart įteikdavo po vieną rožę iš klevo lapų. Paties darytą. Vazoje jau buvo dvidešimt septynios rožės, kai pradėjo snigti.

©margaret durow

2013 m., lapkritis

Spalis

Klibinkšt klibinkšt paneriu nuo Žaliojo iki Baltojo tilto viena paskui kitą krypuoja dvi moterytės. Lazdelės ritmiškai skubinas pirmiau.

Klibinkšt klibinkšt, kaip koks caro laikų garvežio mechanizmas. Moterytės judina esamą laiką. Klibinkšt klibinkšt, klibinkšt klibinkšt, taip ir išklibinkščiuoja iš matymo.

Kiekvieną dieną, kai jos įklibinkščiuodavo į atkarpą Žaliasis–Baltasis, laikas vėl tapdavo gyvas. Tiksliau, vėl būdavo laikas. Dviejų moteryčių ir lazdelių variklis išjudindavo esatį.

Kai vieną dieną jos išklibinkščiavo iš laiko, Pavelas pasakė: „Ale mało dramaturgii.“ „Per daug poezijos“, – suniurnėjo Aidas.

Tai tik kinas pro „Skalvijos“ langą.

„Rudens vakarai, į kelią imuos jus kartu“, – tarstelėjo Ecudžin ir nuklibinkščiavo.

2013 m., spalis

Rugsėjis

© Ričardas Geležėlė Šileika

Sėdėjo Merė ir žiūrėjo pro grotuotą langą į gatvę. Nelabai ką bematė kataraktos apvilktom akim. Nors tai jai ir nebuvo taip svarbu. Tiesą sakant, matyti nieko ir nebesinorėjo. Per savo 72 metus jos akys buvo išžiūrėjusios viską. Tie visi matymai, pamatymai buvo išguldyti eilėmis. O laikas bėgo, prabėgo ir... sustojo.

Tada Merė imdavo jausti, kad jos gyvenimas nuėjo šuniop, kad visas gyventas laikas prarastas, kad ji nieko gero taip ir nepatyrė. Kad per tuos metus sunkumas ant dūšios lyg koks moliūgas vis didėjo ir didėjo. Kai tas išpampęs svoris buvo nebepanešamas ir imdavo dusinti, Merė eidavo į gretimą barą stiklo naminio vyno. Tada prisėdęs Prustas imdavo ją įtikinėti, kad gal dar galima prarastą laiką surasti, kad jis ieškojęs ir šitą bei tą suradęs. Merė klausydavo, tylėdavo, žiūrėdavo savo veidrodinėm akim ir galvodavo. Galvodavo, kadgi nieko ji neprarado, kad kiekviena jos gyvenimo minutė iščiupinėta, kad visi jos pajutimai su tuo moliūgu ant dūšios buvo skirti eilėms išguldyti.

Tačiau dabar ji sėdi prie grotuoto lango. Nei Prusto, nei vyno anei moliūgo. Tik paukštis narvelyje suokia.

2013 m., rugsėjis

Liepa

Ir suvilnijo rugiai Lukiškių aikštėje, pasėti gegužės 29 d. Atrodytų, ką tik, tą pavasario trečiadienį, visas „Skalvijos“ kolektyvas kartu su kitais entuziastais žarstė grūdus į kairę ir į dešinę. O štai dabar jau siūbuoja geltonos varpos vidury Vilniaus, lyg dainas dainuotų. Ant suoliukų sėdi žmonės, žiūrėdami į tą Jorės lauką prisimena paskutines vienkiemių vasaras. Apeliacinio teismo rūmų darbuotojai, žvilgtelėję pro atvirus langus, nebepajėgia akių atitraukti. Taip juos ramina tas 200 kv. metrų ploto bangavimas. Ne tik ramina, bet ir įkvepia teisingiems sprendimams. Mamos, atsivedusios vaikus, pasakoja duonelės gimimo istoriją. Niekas po to nebenori užaugęs būti nei Seimo darbuotojais, nei kosmonautais, nei daktarėm anei manekenėm.

Tačiau atėjo laikas rugiapjūtei. Skalvijiečiai ir kiti Jorės lauko sėjėjai vėl susirinko. Dalgiai gerai išplakti, tad rugiai pjaunami itin darniai – nugara nugaron. Paskui eina moterys, riša ir stato pėdus. Suplukę, bet laimingi visi grįžta į savo darbo vietas.

Tą pačią rugpjūčio 16 d. 17 val. „Skalvijoje“ buvo pradėta rodyti trilogija „Rojus“. Eidami žiūrėti  pirmosios dalies „Meilė“, žiūrovai galėjo iš rugių pėdo išsitraukti po vieną varpą.

„Viskas prasideda nuo edukacijos“, – vienoje kalboje pasakė kultūros ministras.

2013 m., liepa

Birželis

„Šit jums ir mūsų gyvenimas. Nors verk! Dirbi, stengiesi, vargsti, naktį nemiegi, vis galvoji, kaip geriau, ir kas iš to? Viena vertus – publika tamsi, laukinė. Rodau jai pačią geriausią operetę, fejeriją, puikiausius kupletistus, tačiau argi jai to reikia? Argi ji čia ką nors supranta? Jai reikia balagano! Jai duok banalybę! Antra vertus, pažiūrėkit, kas per orai. Bemaž kasvakar lyja. Kai prapliupo nuo gegužės dešimtos, tai paskiau visą gegužį ir birželį, – stačiai baisu! Publikos nėra <...>“, – į dangų žiūrėdamas isteriškai rankomis mosčiojo Kukinas. Žiūrėjo vieną dieną, kitą – kaip kregždės gainioja debesis. Net sprandą jam ėmė skaudėti. „Dirbi dirbi, vargsti vargsti...“ – toliau niurnėjo Kukinas. O publika vis nesirodė.

Pagaliau trūko Kukino kantrybė. Ištempė jis baltą paklodę, pastatė kino projektorių, netoliese įrengė šašlykinę, šalia kelis pundelius malkų sukrovė, atsivežė porą bačkų alaus ir pakabino afišą: „Malonioji publika, kviečiame vakarais apsilankyti kine. Bus rodoma filma „Greiti ir įsiutę“ (6 dalys)“.

„Štai tokia seliavūcha“, – užbaigė Goda. „Palapalapala, o tai atėjo publika?“ – nenurimo Vilma. „Dirbi dirbi, vargsti vargsti, o lietus ir toliau lyja“, – atsiduso Kukinas.

2013 m., birželis