Dievuli,
kaip nudžiugo visi Naujamiesčio gyventojai, sužinoję, kad prie pensijų bus
pridėti trys litai. Juk kiek viso ko tada galima sau leisti! Tai ne tik dviem
šimtais gramų daugiau morkų ir burokėlių sėklų nusipirkti ir net ne obuolių
pyrago gabalėlį prie kavos išgalėti, betgi svarbiausia – pavyks į kiną vienu
seansu dažniau nueiti.
Naujamiestyje
buvo kino teatras „Iliuzija“, kur dirbo visi savi. Valdelis sudarydavo
programą, o paskui ją ir pristatydavo, ir parodydavo. Paprastai būdavo rodomas
tas pats filmas visą dieną ir visą savaitę. Kaip patikdavo naujamiestiečiams
Valdelio filmo pristatymai ir rodymai! Kaip patikdavo... Pirmiausiai kiekvienam
atėjusiajam Valdelis į delną įbrukdavo saldainį. Dauguma mėgo ledinukus, nes šokoladiniai
greitai ištirpdavo delne. Žiūrėdavo „Paskutinį tango Paryžiuje“ vieną antrą...
penktą ir septintą kartą. Žiūrėdavo ne šiaip, bet pajusdavo kiekvieną Brando
veido krustelėjimą, kibirkščiuojantį žvilgsnį. Žiūrėdavo tą paskutinį tango ir
galvodavo – ar dar pajėgtų taip? Ir jau kitą dieną eidavo į būrelį išmėginti tuos
aistringus galvos sukinius, o po to – jau pas daktarę.
Liucija
ir Rožė buvo pažįstamos seniai. Kažkada pirmadieniais lankydavo senjorų seansus
„Skalvijoje“. O Valdelį pažinojo iš anksčiau. Kažkada net buvo jį įsimylėjusios,
bet niekad viena kitai to nepasisakė. Ir štai jos vėl kino seanse pas Valdelį,
tik jau Naujamiestyje su visais savais.
Kai
ekrane iškilo pirmieji Paryžiaus vaizdai, visi saldainiai jau buvo burnose,
įsivyravo mirtina tyla. Tačiau, kai po tiltu pasirodė Schneider, Roza
kumštelėjo Liucijai ir šioji ėmė šnibždėti viską, ką mato, į ausį savo
nematančiai draugei.
2014 m., spalis
