Kovas

Miela Virdžinija,
norėjosi pasidalinti su Jumis savais moterų ir vyrų fizikos ir psichikos stebėsenos rezultatais. Labai tikiuosi Jūsų, kaip išmintingos gyvenimo vertintojos, komentaro.
Jau kurį laiką esu įtraukta į nepatenkintų balandžių gyvenimą. Nebuvau dalyvė, tik tyli tarnaitė. Kantriai klausiau gomurinio bumbėjimo, kuopiau jų perdarytą maistą. O jie vis pampo ir vis labiau panašėjo į skraidančias granatas, nuo kurių nutūpimo byrėdavo plytos.
Ir štai, atėjus biologiniam pavasariui, įvyko keistas dalykas. Vietoj balandžių pasirodė žvitriaakės kuosos. Jos mikliai iškrapštė balandžius ir iki paskutinio plyšio iššvarino namus. Kuosos plėtėsi, statė priestatus, steigė kuosų mokyklas. Jos ne tik kad kiekviena turėjo po atskirą kambarį, jos buvo VISUR! Pradėjo atrodyti, kad net pasaulis sukasi vien todėl, kad skraido kuosos.
Aš tik konstatuoju faktus. Kaip nešališka stebėtoja ėmiau galvoti, kad gal reikėtų rasti vietos ir balandžiams? Pradėjau vaikyti kuosas. Vos priartėja, o aš jau šluotražiu mosuoju. Kartą pasigirdo plojimai, žiūriu – kaimynas, šypsosi ir pritariamai kinkuoja galvą.
Tada ir pagalvojau: kas aš? stebėtoja? režisierė? ar... kuosa? juk ne balandis?
Kaimynas sako, kad negalime žinoti atsakymo, galime tik juo būti. Ir nusijuokęs prideda: „Cherchez la femme.“

2012 m. kovas

Vasaris

Sielos snaigėmis leidžias link žemės. Nenoriai, tarsi abejodamos. Nors ir suprasdamos, kad tai neįmanoma, jos dar mėgina ore atsispirti ir šoktelt į dangų. Atsimušusios į iliuzijų gaubtą, nelaimingos tūpia, kur papuola.
Prie „Skalvijos“ stovi fizikas Lukas ir stebi šią Dievo šventinimo ceremoniją. „Kodėl snigimas daugumai asocijuojasi su gerom emocijom? Angeliukais, šventiškumu, viltimi? Ar kas galvojo, kokia – blogio ar gėrio energija, pavirtusi įmantriais ažūrais, nugula ant rūbų, įsivelia į plaukus, pasismeigia ant blakstienų? Gėrio? Kur jau, virš Lietuvos kaupiasi kamuoliniai blogos energijos debesys...“, – dūmojo Lukas, laukdamas draugės Austės.
„Geras oras. Yra kuo kvėpuoti“, – pasakė senyva moteriškaitė savo gyvenimo vyrui. Tarsi du suaugę medžiai, girgždėdami nulingavo jie. Prie kiosko priėjo jaunuolis ir pro langelį įkišo geltoną tulpę. Moteris viduje prarado amą. „Su šventėm!“ – šūktelėjo šis ir išnyko.
Žalias šviesoforo mirksėjimas atsispindėjo ant baltos Austės figūros, kuri artinosi prie Luko. „Čia mano draugas Volodia“, – parodė į kartu atėjusįjį mergina.
„Tu myli visai ne mane, o tiesiog myli“, – dar spėjo nugirsti Šiškino frazę Lukas, tačiau nebespėjo įsižiūrėti į praeinančius. Nusipurčiusi sniegą, trijulė nuėjo žiūrėti „Įsivaizduojamas meiles“.

Iš „vištidės“ išėjo vyras, praplėšė maišelį ir padėjo priešais šunį. Vištelių širdelės išnyko akimirksniu.


2012 m., vasaris