2012 m. sausis

Svarbiausia, mieli ponai, stebėjimas, – iškėlęs pirštą lyg šauktuką, užtikrino Jacques‘as Tati. Ir pastebėjo, kaip visi į jį įsistebeilijo. Na, tiek stebinčių vienu metu jis tiesiog negalėjo atlaikyti, išėjo kurti kino. Tegul filmuose mane stebi, – suniurna sau.
Pastebėjimų Tati turėjo prisirinkęs visiems gyvenimo filmams. Tačiau stebėti nesiliovė. Ką reikės daryti su visais tais stebėtais pastebėjimais? – vis mąstė.
Atsikelia rytą, žiū pro langą – sninga. Na ir kas. Gražu. Beeeet štai – nuo Pikoli šaligatvio žmogysta kasa pernakt nugulusį sniegą. Ritmiškai lyg šienautų. Prie jo prieina ponia su šunimi ir vos linktelėjusi kažką kalba. Vyras toliau kasa lyg šienautų. Tada moteris timpteli kasėją už rankovės, šuo pradeda amsėti. Žmogysta išsitiesia, nusiima nuo ausų ausines ir švelniai pasižiūri į ponią. Kokios gi muzikos klausėsi vyras, kasęs sniegą? – patrynęs ausį, nuėjo virti kavos Tati. Kava buvo pasibaigusi. Neliko nieko kita, kaip nusileisti į barą apačioje. Įėjęs su sniego gūsiu, Tati prie baro pastebėjo pagyvenusią prostitutę, juoda elegantiška suknia. Ji skaitė storą knygą. Bare griaudėjo „Montekių ir Kapulečių“ tema iš Prokofjevo baleto. Toji moteris – nuostabioji vienatvės mokytoja, – pagalvojo režisierius, užsisakė kavos ir prisėdo prie skaitytojos, mėgindamas įžiūrėti, kokią gi knygą ši skaito. Staiga jos rankinėje suskambo cirko maršo melodija. Moteris grakščiai išsitraukė „Nokia“ ir išjungė maršą.
Ir taip kiekvieną dieną, – nurijęs paskutinį gurkšnį kavos, savo pastebėjimą Tati padovanojo kaimynei ir išėjo kurti kino.


2012 m. sausis

Gruodis

Tik dabar paaiškėjo, kad etatinė vasaros rytų sveikintoja varna buvo pirmoji geros žinios pranašė. Tam net specialiai klevo šakų raizginy buvo susuktas lizdas. Išlįsdavo iš lapų palapinės, nusileisdavo ant antenos ir visu kūnu išrėkdavo tą žinią. Tada dar nebuvo galima suprasti, ko ji ten kranksi, net traukinių bildesį nustelbdama. Bet tebūnie.
Antrasis buvo kėkštas. Prilėkė prie lango ir, galvą pakreipęs, ėmė barškinti į stiklą. Žiūrėjo, įdėmiai žiūrėjo į akis. Iš kur gali žinoti, ką reiškia tokie žiūrėjimai.
Kitąkart, vakarojant po medžiu, ant peties nutūpė plunksnasvoris sparnuotis. Ausų būgnelius pasiekė švelnus garsas. Tačiau pasidarė dar neaiškiau.
Ir ką pagaliau reiškia, kai gatvėje merdėjančio balandžio akyse pamatai žmogišką žvilgsnį?
„Būk smalsus, stebėk viską, kas daro tave laimingą, ir stenkis suprasti kodėl“, – patarė Nicolas Ray‘us.
Kai virš lango pastogėje apsigyveno balandžiai ir naktimis per miegus vis kažką suburkuodavo, apėmė neviltis.
Tačiau vieną rytą paskambino į duris:
– Kas ten?
– Jimas, Jimas Jarmuschas. Neprisimeni manęs?
– Ne, juk niekad Tavęs nemačiau. Iš kur man žinot, kad čia Tu?
– Ar laiminga mane pamačius?


2011 m., gruodis