Lapkritis

Nuo ryto iki pavakario prie „Skalvijos“ būriuojasi minios. Pravažiuojantys troleibusuose ir autobusuose ar sankryžoje priešais raudoną šviesą lūkuriuojantys vairuotojai stebisi – kas gi čia vyksta? Net ir Tilto gatvėje čerpinį stogą keičiantys stogdengiai, kaklus ištempę, mėgina susigaudyti. Kiekvieną mielą dieną sangrūdoje prie įėjimo – ir poromis surikiuoti mokyklinukai, ir dūmą slapčia pešantys paaugę jaunuoliai. Vieni kitus pakeisdami jie eina žiūrėti kino. Filmai kiekvienam pagal amžių. Ne bėda, jei tau jau septyniolika ir vis dar neišmokai žiūrėti kino. Tai pataisoma. Tereikia pradėti žiūrėti. Bet... žiūrėti taip, kad matytum. Matytum, kad pamatytum. Pamatytum, kad mąstytum. O tada jau lieka visai nedaug – išsakyti, ką mąstei ir išmąstei. Bet ir čia nebūsi vienas lauke karys. Nuomonę iš kiekvieno subtiliai ištrauks kino žinovai.
Ar galėjo Lumière‘ai ar Leninas savo laiku įsivaizduoti, kad kinas taps aukštuoju menu? Kad bus sukurta Kino žiūrėjimo mokykla? Ir kad į picomis ir silkėmis kvepiančius operinius reginius Kongresų rūmuose šitoji karta kojos nekels?


2011 m. lapkritis

Spalis

Graibstydamos pakelėse vynuoges, kapnodamos pavienius viršūnėse kabančius obuolius, strazdų grupuotės traukia pietų link. Kelionės džiugesio ir nerimastingumo pilnomis giesmėmis net ir naktimis pamalonina atsitiktinius naktinėtojus ar nemigos kankinius. Vis dar lapais kvėpuoja medžiai, dar virpina savo kūnus, bet greitai kalnais viskas suguls ant žemės. Širšės nors dar sukiojasi aplink pūvančius obuolius, bet jau vangiai, tik dėl saulės atkaklumo.
Įšalusiame name sumerkęs kojas į dubenį šildėsi Béla Tarras. Už lango lyg koks širdininkas nelygiai kvėpuodamas švilpė vėjas, piktai žarstė stambias lietaus saujas. Puode šutinosi kelios bulvės. Tarras nepastebėjo, kad vanduo dubeny visai nebešildė. Jam tai nebuvo reikšminga. Jis žinojo, kaip Dievas sukūrė pasaulį. Ne šiaip žinojo, pats buvo šalia.
Į duris kažkas pasibeldė. Ir darkart. Tarras tarsi negirdėjo. Beldimasis nestiprėjo, bet buvo atkaklus. Tarras lėtai iškėlė vieną koją, pastatė ją ant plūktos žemės, paskui taip pat neskubėdamas ištraukė ir kitą. Ritmiškas beldimas į duris, fone girdimas gūsingo vėjo švilpimas, lietaus žarstymas ir bulvių kunkuliavimas priminė Budos vaikų orkestrą. Kai Tarras atidarė duris, priešais save pamatė septynmetį Mikalojų ir japonų keliautoją Tanedą Santoką. „...saulėtekio raudonis... saulėlydžio raudonis... nėr ką valgyti“, – prašneko japonas. Tarras būtų uždaręs duris jiems prieš nosį, bet suprato, kad beldimasis nesiliaus.
Kai prašalaičiai buvo pasodinti prie stalo, Mikalojus paklausė: „Jei Ieva sukurta iš Adomo šonkaulio, tai gal Adomas yra pusiau moteris? Jei Dievas sukūrė vyrą, tai kodėl nesukūrė ir moters taip pat?“
Tai buvo paskutiniai prašalaičiai, kurie prisibeldė į Tarro namus.

2011 m. spalis