Balandis

Tikras vilnietis Vytautas šiuo metu gyvena orų senjoro gyvenimą. Kiekvieną rytą, o ir vakarą, nepaisydamas nei audrų, nei speigų, kaip koks miesto šeimininkas, išdidžiai, elegantiškais žingsniais išmina savo teritorijos ratą. Dienomis pagrindinis Vytauto užsiėmimas – savęs įtikinėjimas ar net apgaudinėjimas. Nors apie daugelį dalykų jis turi geležinę nuomonę, tačiau nepaliaujamai stengiasi ją keisti.
Kiekvieną rudenį Vytautas save įtikinėja, kad būriai išskrendančių paukščių klega lygiai taip pat kaip grįžtantys. Tačiau vieną pavasarinę naktį išgirdęs ritmingą sparnų švytavimą, džiugų gagenimą, pats ima plasnoti lyg koks Chagallo sparnuotis.
Vytautas visad buvo didelis scenos menų mėgėjas. Nei vienais metais nepraleisdavo per TV transliuojamų „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų. Tačiau net pats nustebo, kai šiemet save įtikino verčiau nueiti į „Mados infekciją“. Grįžęs namo iš renginio, nesijautė apgautas.


Kaip žinia, pirmadieniais Vytautas eina į senjorų seansus. Jam visai nesvarbu, kokį filmą žiūrės. Svarbiausia būna, nusikelti į kitus, jam nežinomus gyvenimus. Tačiau vis pristigdavo dar stipresnio tikrovės pojūčio. Todėl pasibaigus filmui, Vytautas prisiekdavo, kad jau rytoj eis žiūrėti filmo 3D. Ir pagaliau, kylant „Juodosios gulbės“ titrams, apsisprendė.
Kitą rytą Vytautas nusipirko bilietą į Wimo Wenderso „Piną“. Eidamas į filmą net jaudinosi. Būgštavo, kad jo abejonės dėl kino tikroviškumo pasitvirtins. Per filmą Vytautas ašarojo, akiniai rasojo. Daugiau Vytautas nebežiūrėjo 3D.

2011 m., balandis

Kovas

Žiemos pradžioje kiekvieno žingsnio girgždėjimas sniege būna malonus ausiai. Atrodo, eitum ir eitum druskom nenubarstytom gatvėm. Pūpsantys purūs patalai traukia į juos kristi ir ilgai neatsikelti, kol atbėgs koks šunėkas. Tačiau praėjus porai mėnesių šis visuotinis baltumas ima erzinti. Pradedi jausti žiemai neapykantą, kuri neišvengiamai persiduoda aplinkiniams. Galiausiai imi ignoruoti ir šaltį, ir be paliovos atsišviežinantį baltumą. Eidamas į lauką, užsidedi ausinuką arba visą kelią kalbi mobiliuoju telefonu, kad tik nejaustum aplinkos realumo. Ne naujiena, bet akiniai spalvotais stiklais taip pat padeda. Lyg netyčia namuose pamirštamos pirštinės, kepurė ir kiti žieminiai apdarai.
Žiūrėk, taip ir ateina „Kino pavasaris“.
Pamačius festivalio programą, kaip visad smilkiniuose pradeda tvinksėti įkyrus klausimas: kokius filmus reikia pasižiūrėti?
Juk nepakanka vien filmų pavadinimų, šalies, režisieriaus ar aktorių pavardžių, negana perskaityti aprašus. Kaskart tikiesi neapsigauti ir išsirinkti filmus, kurie yra vertingiausi. Festivalio rengėjai nepaliekami ramybėje, kol pašnibžda vieną kitą pavadinimą. Kino kritikai verčiami sudaryti tikslias rekomendacijas. Juk nesinori pasijusti nelaimingam ir net įskaudintam, kai po festivalio paaiškėja, kad taip kino šedevro ir nepamatei. Niekaip negali patikėti, kad to ypatingo kūrinio tau į festivalį taip ir neatvežė.
Gal tiesiog derėtų savęs paklausti – ar būtina žiūrėti tiek filmų, kad paskui imtum neapkęsti kino?


2011 m., kovas