Gegužė

Kaip gera mums gyventi ant Lietuvos žemės. Žiemą urvuose pramiegam meškos miegu, pavasarį krapštom akis, kol saulė apžlibina, o vasarą ištirpstam meditacijose ant žolėtų šlaitų. Rudenį vėl susmengam į lapus ir... šilumoje pūnam. Taip ramu. Geeeera.
Šitaip būdami nė nepastebėjom, kaip praėjo dvidešimt metų. Džiaukimės – jubiliejus! Pasveikinti liaudį pakilo šalies kultūros ministras. Sveikinimo kalba buvo netrumpa. Ministras buvo paprastas ir į liaudį kreipėsi visiems suprantamais žodžiais – kas antrą jo žodį nustelbdavo pyptelėjimas. Bet tai tik radijo ir televizijos transliacijoje. Katedros aikštėje stovintiems žmonėms nukrito ausys, iššoko akys. Vėliau ilgametė aikštės valytoja „Labo ryto“ žurnalistui pasakojo, kad tokio kalno šiukšlių ji nepamena per visus dvidešimt Nepriklausomybės metų.
Tą naktį ne tik pensininkai vartėsi nuo vieno šono ant kito. Daugybė žmonių nubudo sunerimę. Pakilusi iš patalo Vilma pažiūrėjo į veidrodį ir tradiciškai paklausė: „Kas tu esi?“ Ir pirmą kartą atsakymas atskriejo žaibiškai. Vilma suprato, kad jos laukia Didžioji užduotis. Ji sušaukė skalvijiečius į neeilinį susirinkimą. Visiems buvo išdalinti pundeliai skrajučių su klausimu: „Kas tu esi?“ Skalvijiečiai pasklido po gatves, o Vilma užrakino „Skalvijos“ duris.

Žinia apie bundančią revoliuciją akimirksniu pasiekė Ameriką. Kitą rytą į „Skalviją“ atėjo faksograma: „Jau šiandien, jau dabar, visos šalies protingi žmonės, vienykitės! Aš su jumis! Jonas Mekas.“




2010 m. gegužė

Balandis

„Menininko šifravimą galima palyginti su tokiu vaizdu: jūs stovite prie geležinkelio, pro šalį lekia traukinys, o tarp vagonų šmėkščioja žmogaus figūra, stūksanti anapus kelio“, – stovėdamas prie gelžkelio tarė Vytautas Ž.
„Kaip pasikeitė pasaulis, jei jau niekas nebelaukia traukinio“, – sėdėdamas ant suoliuko, nunarinęs galvą atsiduso Gabrielius G. M.
„Tai kad jis ką tik nuvažiavo! – paprieštaravo broliai L. – O! Žiū, ir kitas jau atbilda!“

Kitapus gelžkelio stovėjo Ieva ir nekantriai laukė atvykstančio traukinio. Jai magėjo išbandyti pasiūlytąjį menininko šifravimo būdą. Kuo labiau stiprėjo garsas, tuo neramiau jai darėsi. Ji bijojo, kad nesugebės nieko įžiūrėti. Mažytėje Pavilnio stotelėje traukinys neturėjo stoti. Iš bėgiais atsklindančio garso buvo justi, kad greitis didelis. Pagaliau išniro garvežys. Ieva prisimerkė. Traukinys buvo ilgas, gal trisdešimt vagonų. Matyt, važiavo iš Kaliningrado į Maskvą. Vagonai Ievai ėmė lietis, ištryško ašaros. Ji stipriai užsimerkė ir – tada pamatė. Vaizdas susifokusavo. Kitapus stovėjo liesa, gan aukšta, tamsi vyro figūra. Ypač ryškus buvo veidas: žili tiesūs plaukai, žila barzda, išsišovę kaulėti skruostikauliai, ryžtinga nosis, baltavo aukšta kakta, o juodi antakiai negalėjo sulaikyti skvarbaus juodų akių žvilgsnio. Apstulbusi Ieva nebenorėjo atsimerkti. Ji jautėsi tarsi Faustina, patyrusi Jėzaus apsireiškimą.
Nežinia kiek laiko praėjo. Gelžkelis jau buvo nurimęs, saulės įkaitinti bėgiai kvepėjo derva. Oras virpėjo nerimastingu M. Hanekes slaptingumu.
Grįžusi į darbą, „Skalvijos“ kasoje Ieva išgirdo sakant: „Man vieną bilietą į šį filmą, kaip visad - toje pačioje vietoje.“ Pakėlusi akis, ji susitiko įdėmų nesimarkstančių akių žvilgsnį. Ieva tikrai nežinojo, kokia ta jo vieta, bet ji iškart atpažino kūrėją.

2010 m. balandis