Apsnūdęs dangus ėmė šilti. Gal nuo
sukilusių varnų alaso, gal nuo rausvėjančių dūmų iš kaminų. Neris tebebuvo
susigūžusi ir netekėjo. Žmonės ėjo iš vieno kranto į kitą be jokio tilto.
Ir vienoj, ir kitoj pusėj buvo tas pats, bet jiems vis
reikėjo to kito kranto.
Iš dešiniojo į kairįjį kiekvieną mielą vasario
pirmadienį ėjo senjorai į „Skalviją“, į savo seansą. Galėjai net nežiūrėti į
laikrodį, kai lygiai nuo vidudienio nedidelėmis vorelėmis, lyg kokiomis
srovelėmis, jie vingiavo, lingavo, oriai žygiavo į savo kino teatrą. Tai buvo
ritualas, lygus sekmadieninėms mišioms. Šiukštu sakyti, bet gal net dar
sakraliau. Mat apeigas jie buvo patys susikūrę ir gerai suprato kiekvieno
atliekamo veiksmo reikšmę. Jie žengdavo vieną granitinę pakopą link žalių durų (tekdavo
prisiminti, kad ji suklipusi), nelengvai jas trukteldavo. Koks vienas žilagalvis
vyras jas atverdavo damai ir palaikydavo, kol dar septynios, dešimt
skrybėlėtųjų praeis. Bilietų pirkti jau nebereikėdavo. Tik naujokai, pamatę
užrašą, kad bilietų nebėr, dar mėgindavo garsiai vardyti savo gyvenimo titulus,
koneveikti kasininkę ar net apspjaudydavo nuo jos skiriantį stiklą, grasindami
pranešti prezidentei, kaip negerbiami seni žmonės Lietuvoje. Senbuviai
susimirksėdavo tik ir išsitraukę sumuštinius, moliūgų ar obuolių pyragus,
užsisakydavo pas kafeterijos Justą imbierinės arbatos ar kavos su pienu
(priklausomai nuo šokinėjančio spaudimo), o tada jau dalindavosi savo savaitės
išgyvenimais su užstalės kaimynu. Vos tik pasirodydavo Astra, jie sukrusdavo.
Kas paskutinį gurkšnį baigdavo, kas nubraukęs nuo stalo trupinėlius sužerdavo į
maišelį (paukštukams). Tada, susirinkdami visus žieminius savo daiktus,
išjudėdavo salės link.
O ten – ten – nauji jų gyvenimai, gyvenimai su kitais
tais pačiais krantais.
2014 m., vasaris
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą