 |
| Anna Patarakina© |
„Tam tamtam tam tam, tam tamtam tam tam...“ – natas penklinėje iš lėto dėliojo Beethovenas Teplicos kurortinio namelio verandoje. „Tam tamtam tam tam, tam tamtam tam tam...“ – Napoleono armijos likučiai žingsniavo Maskvos link.
„Tam
tamtam tam tam, tam tamtam tam tam...“ – vienuoliktą kartą 7-osios simfonijos Allegretto klausėsi Teresė. Ji nebuvo
didelė klasikos žinovė, nesilankė filharmonijoje, tačiau „Facebooke“ rasta nuoroda
ją visiškai užvaldė.
„Tam
tamtam tam tam, tam tamtam tam tam...“ – Teresė klausėsi, kaip altai ir
violončelės pradeda, kaip tuo pačiu ritmu žingsnius dėlioja smuikai ir kaip
visas tas „tam tamtam tam tam, tam tamtam tam tam...“ nuveda į styginių ir
medinių pučiamųjų fortissimo.
Dvyliktą kartą klausydama Allegretto,
Teresė suprato, kad tai lemtingas atradimas.
„Tam
tamtam tam tam, tam tamtam tam tam...“ – nuobodžiai merkė lietus, po kalną
bėginėjo šunys, o šeimininkai maišeliuosna dėjo jų palikimus. Varnos perėjo
istorijos metraštininkus, debesys nešiojo blogas ir geras mintis, o Allegretto toliau žingsniavo pustoniais.
„Tam
tamtam tam tam, tam tamtam tam tam...“ – pasigirdo toks pat beldimas į duris.
„Turbūt likimas“, – pagalvojo Teresė, paskui prisiminė, kad tai kitos
simfonijos tema, ir nuraudo pati sau. „Jūs apliejote mūsų butą, – pasigirdo disonansas,
– jūs turėsite dabar... ir kiek galima tą pačią...“ Teresė uždarė duris. Pasiremdama
vaikštyne, grįžo prie kompiuterio. „Greitai.lt“ susirado skrydį į Vieną, nusipirko
bilietą į filharmoniją ir netrukus jau žingsnis po žingsnio leidosi žemyn.
„Aš
vis tiek padarysiu šitą filmą“, – ryte nubudęs pagalvojo jaunasis režisierius.
Už sienos ir vėl girdėjosi: „Tam tamtam tam tam, tam tamtam tam tam...“
2013 m., gegužė
