Nė
nežinau, nuo ko čia ir pradėti.
Po
vieno seanso, kai filmo vaizdas lyg maratone aplenkė vertėjos balsą, kai
herojai kalbėjo svetimus dialogus, pašokau iš vietos ir nepajutau, kaip
atsidūriau prie direktoriaus kabineto. Durys buvo apmuštos raudonu dermatinu, o
virš jų kabojo metalinis užrašas – DIREKTORIUS. Odiniame krėsle sėdintis
ūsuotasis kalbėjo telefonu ir, pažvelgęs mažomis akytėmis, rankos mostu
pasodino priešais. Klausė, išklausė ir labai nusistebėjo, kad TAIP galėjo
nutikti. Taip ir kitaip „Skalvijoje“ nutiko dar ne kartą.
Ne
taip ilgai trukus, po kelerių metų Živilė pasiūlė kartu imtis kapitalinio
remonto. „Skalvijoje“? Toje, kur išžiūrėtas Godard‘as, Truffaut? Kur Hemingwayaus
meilės istorija išgyventa užsidengus nosį šaliku dėl smarvės? Kur Liv Ullmann
trijų valandų „Kristina, Laurenso duktė“ ištverta, nes tą vasarą salėje buvo vėsiau
nei lauke?
Pirmiausia
Živilė išgrūdo odinį krėslą, atlapojo dermatinines duris (iš kabineto lėtai
slinkdavo kino kritikų pučiama migla). Direktoriaus lentelę, atrodo, padovanojo
visa ko kolekcininkui ir poetui Ričardui. Tada tualetai dar buvo tupyklos, bare
pardavinėjo baltą mišrainę, o jo lankytojai balerūnai pensininkai gerdavo
brendį. „Skalvija“ murkdėsi skolų liūne, Živilė lakstė po teismus ir
savivaldybę. Aš melsdavau platintojų, kad duotų mums filmų. Kai vykdavo
festivaliai, tekdavo pasimelsti ir už mechaniką, kad būdamas girtas nesugadintų
filmo kopijos. Kartą iš Stonio filmo mechanikas sukūrė savą, originalią versiją
– titrai pasirodė vidury filmo. Aparatinė tapo mana koplyčia, kur žodžiai
kartais nueidavo į Dangų.
Vėliau
atėjo Greta. Salėje atsirado Duonio kaukės, o Greta – ant žurnalų viršelių. Įvyko
stebuklas – žiūrovai vėl ėmė traukti į „Skalviją“. Nors jokio čia stebuklo
nebuvo – uždarė „Lietuvą“. Ramybė įsigalėjo, kai į „koplyčią“ atėjo Giedrius.
Tada ir pamiršau apie maldas ten.
Paskui
į žalią kaip ir visų krėslą nusėdo Vilma. Pradėjo kepti pyragus ir raikyti juos
lygiomis dalimis skalvijiečiams. Tada visi užsimanė parodyti, ką sugeba. Taip
ir nukeliavome į kino gimtinę. Pastovėjome po Eifeliu.
Va
taip visas dešimtmetis „Skalvijoje“ ir išsidalino su Živile, Liuda, Rimu
Rūkštele, Teresa, Kristina, Anatolijumi, Nijole, Regina, Bogdanu, Maryte, Greta,
Astra, Tomu, Silvija, Milda, Elena, Laura, Pauliumi, Vilma, Egle, Goda, Ieva,
Emilija, Baliu, Julija, Vika, dabar dar ir su Diana, Rasa, Agne.
Laukite
tęsinio...
2012 m., gegužė
