„Aš
noriu savo operos teatro! Aš noriu savo operos teatro! Aš noriu savo operos
teatro!“ – informacinius balsus Šarlio de Golio oro uoste mėgino peršaukti vežimėliu
važiuojantis baltaplaukis vyras.
Viduriu
lyg dvi priešpriešinės upės sruvo žmonės. Šonuose sėdintieji su ausinėm nesujudėjo.
Tik jų pirštai bėgiojo kompiuteriais ir išmaniaisiais.
Vienintelės
akys perverė baltaplaukį vyrą per storastiklius akinius.
„Beklausiai
pianistai“, – burbtelėjo pririedėjęs prie į jį žiūrinčios moters.
„Ar
tu laiminga?“ – paklausė jis.
„Tam
turėčiau būti kitokia nei esu“, – atsakė ši.
„Aš
noriu savo operos teatro!“
„Tu
turi svajonę.“
„Ko
tau trūksta?“
„Grožio.“
„Tai
skrendam kartu.“
Palikę
nebaigtą pusbutelį vyno Fickaraldas ir Violeta nuriedėjo prie vartų „Paryžius –
Čačapoja“.
2014 m., gegužė
