Gulinčiojo veidu užpildytas kadras – visas ekranas. Žiūūūri, tyrinėėėji. Daugiau nėra ką su tuo žiūrėjimu daryti. Apšepęs Lavant‘o veidas. Akim brauki per gilius kaktos raukšlių griovelius, užkimbi už aštrių smakro dygliukų, junti porų duobeles. Vos virpčioja šnervės. Ištvinęs akių juodumas. Išteka ašara. Iš vienos akies į kitą. Ką jis galvoja? Sustingęs žvilgsnis žiūri į niekur.
Vis
dar tas pats iiilgas kaaadras. Ilgai tyrinėjant Lavant‘o veidas tampa gražus.
Ką
galvoja visi šešiasdešimt septyni, sėdintys salėje? Penkias, gal septynias
minutes žiūrėdami į vieną veidą? užpildantį visą ekraną?
„Aš
nežinau, ar yra šviesa tunelio gale, ar ne? Aš tik mėginu išgyventi tame
tunelyje“, – pasigirsta kairėje (Svetlana K.).
„Kas
pralenkia savo laiką, tą laikas kada nors pasiveja“, – dešinėje (Liudwigas W.).
Iš
lėėėto keldamas koją ir lėėėtai ją statyyydamas į kadrą įbrenda raudonas
vienuolis.
Tunelio
gale – kinas.
 |
| ©Chien-Chi Chang |
2014 m., balandis
