„Greitai.
Jokių bereikalingų žodžių, jokių bereikalingų žvilgsnių“, – pripuolęs prie įžengiančio
į „Skalviją“ Joselianio, išpyškino Piatigorskis. „Ša ša ša, nusiramink, Saša“,
– paglostė minčių nesutalpinančią filosofo galvą gruzinas. Paėmęs už alkūnės
seną draugą, lėtai žengdamas, visus įdėmiai nužvelgdamas, nuėjo prie staliuko,
kur jau sėdėjo Grikevičius, Repšys ir Macaitis. Lėtai iš sakvojažo ištraukęs
butelį prancūziško baltojo vyno priešais Moniką ant baro padėjo Joselianis ir mirktelėjo.
Atkimštas butelis ir kelios taurės po akimirkos stovėjo priešais kompaniją.
Ūsuotoji vyrija išmintingai sutartine pūtė dūmus.
Nebuvo
nieko bereikalingo.
Kai
po ilgo tylaus dūmijimo virš jų susitelkė debesis, Piatigorskiui staiga
pratrūkus žerti mintis apie nemąstymo beprotybę, buvo aišku, kad tylos toje
užstalėje nebuvo nei trumpiausią akimirką.
Tada
atsistojo Joselianis ir iškėlęs stiklą vyno tarė: „Bičiuliai, eidamas čia,
mačiau vietinius kliošarus, jie
sėdėjo, kaip ir mes dabar, rūkė, dalinosi rastu maistu, kažką gėrė. Sėdėjo be
žodžių. Ant krūmo šalia buvo uždėtas portfelis, o ant jo tupėjo žvirblis ir
kažką lesė. Tad išgerkime, draugai, už laiką, praleistą kartu „BE reikalo“.
Išgėręs iki dugno, Joselianis papilstė iš naujo ir atsisėdęs užtraukė užstalės
dainą „Camokruli“. Macaitis, Piatigorskis, Repšys ir Grikevičius jam pritarė
daugiabalse.
Netrukus
atbėgo Gerda ir maldaujamu žvilgsniu ėmė prašyti: „Tyyyliau, salėje rodom labai
garsaus režisieriaus filmą!“
Tai
buvo pirmas (ir paskutinis) kartas, kai kafeterijoje „Planeta“ buvo rūkoma.
 |
| ©Robert Polidori |
2014 m. sausis
